header image

Paminklinės lentos – krikštai

Kuršininkų kapinės, krikštai ir laidojimo istorijos

KURŠININKŲ KAPINĖS

1709 m. per Kuršių neriją prasiautė maras. Už Razino rago įsikūrusi antroji Nida ištuštėjo. Ten pasilikti nebebuvo prasmės, reikėjo surasti naują vietą. Parnidžio, Urbo ir Angių kalno papėdėje ėmė kurtis trečioji Nida. O 1730 m. ten jau prisireikė ieškoti vietos amžinajam poilsiui. Sako , kuršininkams buvo svarbu atgulti taip, kad visada matytų patekančią saulę. Prie pat marių prieinantis baltos kopos šlaitas su gražia lomele kaip tik tiko šiam ypatingam reikalui.
Nerijos istorijų tyrinėtojai rašo, jog antkapinės kuršininkų lentos – krikštai - buvo įkasami kojūgalyje, idant būtų už ko įstverti sielai kylant į dangų. Dar rašo, kad jie buvo margai dažyti. Kaip tiksliai - nelabai žinome, galima tik spėlioti ir įsivaizduoti, kaip galėjo atrodyti to meto kapinaitės: balta kopa ir margai dažytos lentos. Šis vaizdas daug ką papasakoja apie senuosius Nidos gyventojus, jų santykį su mirtimi. Buvo sakoma, jog mirtis vaikšto įsikibusi žmogui už rankos. Svarbu buvo nenumirti vienam, o numirus jau būsi „krikštijamas“ į kitą, daug geresnį ir lengvesnį gyvenimą. 
Garbaus amžiaus buvusi Tilžės gyventoja papasakojo štai tokią istoriją.
Šeima iš Mingės kaimo aplankė gimines Tilžėje, jie susėdę kalbasi, kas naujo įvyko giminėje. Mingiškiai pasakoja, kad onkelis – dėdė - Fricas numirė, kad gražiai palaidojo, smagiai pasišoko. Tilžiškiai už galvų susiėmė – kaip gi galima šokti.. Taip taip, sakę tie, iš pradžių negalėję, nes vietos nebuvę, bet paskui sugalvoję grabą į sieną atremti, tada jau buvę galima ir pašokti.
                                                                        
Krikštai
Remdamasis senomis nuotraukomis ir vietinių gyventojų prisiminimais, nidiškis menininkas Eduardas Jonušas atkūrė krikštus ir viename kapinių kamputyje įruošė savotišką ekspoziciją, parodančią krikštų evoliuciją. Krikštai - senieji antkapiniai paminklai - iki XXa. vidurio buvo paplitę Mažojoje Lietuvoje ir Kuršių nerijoje. Krikšto lentos šonuose aiškiai matosi paukščių siluetai. Vyrui krikštą darė iš ąžuolo, uosio ar beržo, moteriai naudojo moterišką medį – liepą, eglę, pušį, drebulę.
Sakoma, kad mediniai antkapiniai paminklai krikštai yra vienintelis tokio pobūdžio, iki šių dienų išlikęs baltiškosios kultūros reliktas visoje Europoje. Šiuos mažosios architektūros unikumus galima lyginti su burvalčių vėtrungėmis, nes tai yra vienas iš Kuršių marių etnokultūrinio arealo identiteto simbolių. 
Krikštai istoriniuose šaltiniuose šiuo vardu minimi nuo XVI a. ir vienu metu buvo išplitę ne tik Mažojoje Lietuvoje, bet ir Vakarų Žemaitijoje. 
Neįprasti, niekur kitur nematyti antkapiniai paminklai stebino iš kitų kraštų atvykusius keliautojus. Nidoje susižavėjęs šiais archajiškais paminklais, 1893 m. juos nutapė vienas žymiausių pasaulio impresionistų, vokiečių dailininkas Lovisas Corinthas. Neįkainojamą darbą tarpukariu padarė į Nidą atvykusi garsi dailininkė Olga Dubeneckienė-Kalpokienė, kuri akvarele ir pieštuku įamžino dešimtis autentiškų kapinių krikštų su spalvų likučiais juose. 
Krikštų tradicija, simbolika ir ištakos buvo vertos ne tik menininkų teptuko, bet ir mokslininkų dėmesio, todėl ne vienerius metus bandyta įminti šių neįprastų pomirtinio pasaulio simbolių prasmę. 

Pirmiausiai reikėtų atkreipti dėmesį į krikštų formą, ypač į tą, kuri primena gyvūną. Pavyzdžiui, išskėstomis kojomis rupūžę . Manoma, kad šis vaizdinys yra pats archajiškiausias, nukeliantis mus į baltiškos mitologijos pasaulį.  
Paminkliniai krikštai būdavo statomi mirusiojo kojūgalyje, nors laidojo krikščionis, o šioje religinėje kultūroje įprasta pomirtinius paminklus statyti galvūgalyje. Krikštai buvo pjaunami iš vienos lentos, o kotas turėjo siekti kapo duobės dugną. Buvo tikima, kad paskutiniojo teismo valandą velionio dvasia galės patogiai į jį įsitverti ir išlipti. Tai – tarsi kelias, kuriuo vėlė žengia į amžinybę.  Simbolikos esama ir daugiau: moterims bei vyrams krikštai buvo daromi iš skirtingos medienos. Moterims - iš moteriškos giminės medžio (liepos, drebulės, eglės ir kt.) lentos, o vyrams - iš vyriškos (ąžuolo, uosio, juodalksnio ir kt.). 
Skyrėsi ir drožinių motyvai, kurie ilgainiui kito: iki XVII a. vyrų krikštus puošė išpjaustytos žirgų galvos, o moterų – paukščiai, dažniausiai – gegutės. Vėliau puošybos elementų daugėjo, vyrų krikštuose įpinant augalų, paukščių motyvus, o moterims itin populiaru būdavę išpjaustyti širdeles. Kryželiai ant krikštų atsirado daug vėliau. 

Ant krikšto dažniausiai užrašydavo tik mirusiojo vardą, pavardę, gimimo bei mirties datas. Jokių epitafijų. Daug mįslių kelia krikštų spalvinimo tradicija. Kai kuriuose jų matome išpieštas gėles, įvairius augalinius motyvus, ornamentus, o kiti - tiesiog nudažyti tradicinėmis Kuršių nerijai spalvomis: dominuoja mėlyna, balta, raudona. Pagal senovinius papročius krikštus reikėdavo pagaminti labai greitai, todėl kai kurie būdavo ne itin kruopščiai išpjauti. 
Manoma, kad kiekviena šeima turėjo savo paveldėtą simbolių seką, kurią naudojo ne tik antkapinio paminklo lentoje, bet ir namų puošyboje (lėkiai, vėjalentės), vėtrungių gamyboje. 

Dabar autentiškų krikštų kopijas kapinėse galima išvysti tik Kuršių nerijoje. Rytiniame krante ir kitur buvę krikštai supuvo, sunyko, o nerijoje šių unikalių paminklų išsaugojimu pasirūpino šio krašto patriotas, nidiškis dalininkas Eduardas Jonušas (1932-2014 m.). Jis dar praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje užfiksavo, nupiešė Nidos kapinaitėse tręšusius paskutiniuosius išlikusius autentiškus krikštus. Surinkęs ikonografinę medžiagą, parengė kapinių atkūrimo projektą ir pasiekė, kad šie mažosios architektūros šedevrai (rekonstrukcijos) būtų atstatyti kapavietėse. Nidos senosiose kapinaitėse galima išvysti ir E. Jonušo parengtą krikštų ekspoziciją. Šių antkapinių paminklų kopijų dar esama  Preilos kapinaitėse. 

Paskutinė atnaujinimo data: 2021-07-13