header image

Linksmos istorijos

PAŠTAS NIEKADA NEKLYSTA
Garlaiviai pradėjo plaukioti mariomis jau XIX a. viduryje. Tačiau bėda ta, kad jie negalėjo prisišvartuoti nerijos žvejų kaimeliuose, po truputį virstančiuose kurortais. Buvo susitarta, kad jeigu kas nors nori išlipti Nidoje, garlaivis turi iškelti baltą vėliavą. Ją pamatęs pašto tarnautojas Fritzas Froese sėda į kurėną ir kelia burę arba irkluoja garlaivio link. Froese buvo gana keistas žmogus – didelio ūgio milžinas, tačiau beveik nekalbantis. Kai jo valtis priartėdavo prie garlaivio ir abu laivai būdavo viename bangos aukštyje, tuomet jis šaukdavo – špring – šok. Taip Nidą pasiekdavo dailininkai, Karaliaučiaus meno akademijos profesoriai ir kiti svečiai. 
Kartą atsitiko ne itin malonus įvykis. Buvo vėjuota, sukilo  didelės bangos, o garlaivis artinosi prie kranto su balta vėliava stiebo viršuje. Fritzas Froese, vykdydamas tarnybą, šoko į laivą ir pajudėjo link garlaivio. Nesuvaldęs medinės burvaltės, trenkėsi į garlaivį ir sulaužė savo laivo šoną. Gerai, kad reikėjo perimti tik siuntinius, todėl žmonės nenukentėjo, tačiau kurėnas buvo stipriai apgadintas, o nuostolius kažkas turėjo atlyginti.
Froese buvo pakviestas į teismą kaip pagrindinis liudininkas. Sakoma, jog teismo salė buvo pilnutėlė, visiems buvo smalsu, kaip paštininkas kalbės, nes iki tol niekas to nebuvo girdėjęs. Atėjus eilei liudyti, Fritzas Froese išėjo į priekį. Stovi ir tyli. Pasigirdo raginantys kalbėti šūksniai -jis  gi viską matė ir geriausiai žino. Po gana ilgo laiko pasigirdo vienas vienintelis sakinys: „Paštas niekada neklysta“.
Už šitą sakinį Prūsijos karališkoji ordinų draugija suteikė jam medalį už nuopelnus tėvynei.
Visos Rytprūsių pašto tarnybos virš savo durų galėjo pakabinti Fritzo Froeses ištartą lemtingą sakinį.
Kaip baigėsi teismas, niekas nekalbėjo.

Žvejui išplaukiant, nieko neskolink 
Kuršių nerijos praeitis pilna netikėčiausių istorijų, tikėjimų, legendų ir nutikimų. Ar visa tai turi kokią nors vertę kaip savitas etnokultūrinis paveldas? Ko gero - taip.
1923 m. į Nidą atsikėlė mokytojas Henry Fuchs, kuris taip aprašė pirmą savo atvykimo dieną: „ Pagaliau esu Nidoje. Man buvo paskirtas butas erdviame name. Iš karto pajutau, kad šeimininkai malonūs, patyrę žvejai. Kad atsidaryčiau iš namų atsivežtas dėžes, man reikėjo įrankių. Nuėjęs į virtuvę, aš mandagiai paprašiau šeimininkės paskolinti kirvį ir reples. Jos kategotiškas „Ne!“ buvo man kaip su pagaliu per galvą.  Net neišdrįsau papasakoti to savo žmonai. Jau pirmą dieną toks nepaaiškinamas priešiškumas. Tai kas bus toliau? Maždaug po pusvalandžio šeimininkė man kuo mieliausiai atnešė prašytus įrankius. Ji vis atsiprašinėjo, jautėsi šiek tiek nepatogiai, bet kartu buvo išdidi ir tikra, kad ji kitaip negalėjo pasielgti. „Aš niekaip negalėjau duoti Jums šių įrankių, nes žvejai kaip tik kėlė bures, jie nebūtų nieko pagavę“. Į mano klausiantį žvilgsnį ji atsakė „Jūs tikriausiai nežinote, kad jeigu išplaukiant žvejoti ką nors iš namų paskolini, visa laimė išslysta iš rankų“. 
Prietaras? Ko  gero taip. Ir tai vyksta tuo metu, kai žmonės jau pažįsta pasaulį ir gali tik pasijuokti iš šio naivumo. Ir kartu jis toks tikras ir žavintis.

Akmeninis kirvukas

Niekur Europoje nerastum tiek daug ankstyvojo akmens amžiaus įrankių, be to, dar vis naudojamų ūkyje. Taip yra tiktai Kuršių nerijoje. Karaliaučiaus “Prussia”muziejus  galėtų šiais radiniais užpildyti ne vieną parodų salę. Jų būtų užtekę ir Kuršių nerijos muziejui, kuris mokytojo Henry Fuchso pastangomis buvo atidarytas 1928 m. 
Tačiau ne taip paprasta buvo tokį kirvuką išprašyti iš žvejo. Siūlė jam ir plieninį kirvį, ir tinklų, ir pinigų,   o jis: „ Jau šito tai neduosiu. Mano žmonai  reikia jo masažuotis nuo reumato, ir, jeigu karvė duoda per mažai pieno, tešmenį reikia trinti tuo akmeniu, dar jeigu sunkiai veršiuojasi, tai tereikia tuo stebuklingu daiktu keliskart pabraukyti jai per nugarą. O jeigu nebepadeda nei lelijų šaknys, tai su perkūnkulke gali padaryt didžiausius stebuklus. Į namą, kuriame yra tokia brangenybė, niekada netrenks žaibas. To kirvuko aš net kaimynui neskolinu – o jis, mat, muziejui paimt užsimanė“.
Mokytojas Fuchsas labai susikrimto negavęs perkūnkulke vadinamo kirvuko ir sakė, kad būtų gerai, jei tas žvejas sumąstytų pabraukyti juo per savo prakilnią smegeninę, tai gal ir tuomet įvyktų kokių nors stebuklų, ir jis suprastų, kokią neįkainojamą vertybę laiko paslėpęs ir niekam nerodo.

Gyvačių vanduo

Kai gyvenimas pilnas pavojų, reikia prisigalvoti kuo daugiau prietarų ir jais šventai tikėti - vis lengviau. Bent žinai, kodėl nesiseka.
Jeigu lopant ant šniūro pakabintą tinklą ant jo netyčia (ar tyčia) užmina moteriškė (vyras nesiskaito) , jis niekam nebetinka – su tokiu žuvies nepagausi. Vienintelis būdas tinklą išgelbėti – apšlakstyti jį „Gyvačių vandeniu“. 
Johanas iš Naglių kaimo papasakojo, kaip to vandens reikia gauti.  Taigi gyvatė turi įšliaužti į šautuvo vamzdį. Tada paraku užtaisytą šautuvą reikia iššauti ir, surinkus gyvatės skutus, užpilti juos vandeniu.
Tik iš kur tų gyvačių gauti? Nerijoje jų nėra. Taigi prekeiviai atveždavo jų iš labai toli, daugiausiai iš Šveicarijos, kur apsukrūs vaistininkai iš to prietaro uždirbo nemažai pinigų. 
Prietaras? Žinoma, tačiau dar XX a. pradžioje šis vanduo buvo brangiai perkamas, nors apie jo stebuklingas galias dažniausiai buvo nutylima.

Numirėliai

Kartais dvasios pradėdavo taip aktyviai vaidentis, kad tekdavo exhumuoti palaikus. Antai namiškiai nebeapsikentė kasnakt pasirodančių vaiduoklių. Jie nutarė iškasti numirėlį ir pataisyti į nepatogią padėtį atsiradusią galvą, išjudintą velionį nešant. Kai tik tai padarė, vaidentis iš karto nustojo.
Viena žvejo žmona liepė atidaryti karstą, kad ištrauktų adatėlę, kuria prie numirėlio marškinių buvo prisegta puokštelė. Mirusiam jokiu būdu buvo negalima mauti per siaurų/ per mažų kojinių ar per siauro kostiumo.
Pilkopėje prieš laidojant buvo atidaromas karstas ir į jį sumetamas šienas, ant kurio buvo šarvota bažnyčioje, o po to ant to šieno karstas buvo padėtas vežime ir prie kapo. 

Velnio apsėstas

Senasis Rospel buvo žvejas, kuriam visada sekėsi. Tačiau kartą sėkmės jį visiškai apleido. Jis savaitėmis nieko nebepagavo.
„Viskas aišku, velnias sėdi tinkle“ skundėsi jis „ Nieko nepadarysi, kol jis ten sėdės, nieko nebus“
Žvejai žinojo, kas tai yra ir patarė nešti tinklus pas girininką, kad tas juos peršautų. Bet girininkas buvo jaunas, ką gali žinoti, gal dar išjuoks. Tad nusprendė daryti taip, kaip darydavo jų senoliai.
Gerokai prieš saulėtekį šeši vyrai išsiruošė prie jūros. Kelią jiems švietė tik besisukantys švyturio  spinduliai. Pakeliui jie nusikirto jauną alksnį ir susikapojo iš jo malkas. Pasikišę po pažastim kelis pagalius, ėjo toliau. Paplūdimyje paskleidė tinklą, o tada sukrovė lauželį, uždegė jį ir sustojo pusračiu aplink.
Kai tik virš apsauginės kopos pasirodė pirmieji saulės spinduliai, čiupo Rospelis degantį medgalį,  nubrėžė juo ore kryžių ir sušukęs: „Viduj tu esi, dingt tu turi!“ -  sviedė medgalį per tinklą į jūrą. Šešios poros akių įtemptai žiūrėjo į vandenį – ar suveiks burtai? Jei malka ir toliau dega vandenyje, velnias išprašytas, jei iš karto užgęsta, jis ir toliau sėdi tinkle.
Jūra staiga subangavo, tačiau medžio gabalas degė toliau. Tą pačią dieną žvejai išbandė tinklą ir su didžiuliu laimikiu grįžo namo.

Velnias padeda varnas gaudyt
Sunkūs rūpesčiai prispaudė vieną žveją. Jis nebežinojo, kaip reiks išmaitinti didelę šeimą. Visą savaitę ėjo į žvejybą - veltui. Tinklai buvo tušti. Šeštadienio vakarą pavargęs ir nusiminęs jis grįžo namo: “Žinai, žmona, rytoj eisiu varnų gaudyt“. „Sekmadienį!“- pasibaisėjo žmona. „O ką daryt, jei namie nėra ką valgyti“. 
Auštant susirinko gaudymo įrankius ir patraukė į palvę. Kai tik žvejas paskleidė tinklą ir pririšo varną vilioklę, aplink jau skraidė varnos, bet nei viena nenutūpė ten, kur jam reikėjo. Sėdi jis savo slėptuvėje toliau ir vis dūsauja. Staiga šalia  lyg iš niekur atsirado nepažįstamas žmogus ir sako jam: „Kažkodėl nesiseka tau šiandien. Aš galiu padėt, gal kartu daugiau laimės turėsim“.
Netrukus taip ir atsitiko - varnų maišas vis pilnėjo, o daugiausia jų pagavo tarp 10 ir 12 valandos, kaip tik tuo metu, kai kaime skambėjo bažnyčios varpai. Vienu metu po tinklu buvo 15 varnų. Kai žvejas po pietų pradėjo ruoštis namo, du maišai buvo pilni, o trečias puspilnis. 
„Laiminga diena tau šiandien buvo,“ – tokiais žodžiais pasitiko jį žmona. „ Einu ruoštis jas pešti“.
Žvejas griebė maišus nešt į vidų, tik labai išsigando pamatęs, kad jie tušti. Tada iš karto suprato, kad ne kas kitas, o velnias buvo jo padėjėjas.

KAIMYNAI

Žvejai Fiogė ir Pipis buvo kaimynai. Pirmam  žvejyba gerai sekėsi, o antram - ne. Kad bent kelis lašišos žvynus iš Fiogės tinklų pasivogt pavyktų, būtų tada pas jį tuščia“ – mąstė Pipio žmona. Naktį ji slapta prisėlino prie kaimyno valties ir rado dugne kelis žvynus. Nukrapštė juos, o grįžus namo sudegino krosnyje, ir nuo to laiko sėkmė Fiogę apleido.
Pas Fiogių gizelį atvyko giminaitė ir išgirdo apie jo šeimininko bėdą. Jinai iš karto suprato, kur šuo pakastas: „Tai Pipio žmona jūsų tinklus užraganavo. Galiu prisiekti, kad taip ir yra”.
Pipio žmona kaip tik želdino kopas prie Bulvikio rago. Ana moteriškė basa nulėkė ten ir, prisėlinus prie Pipienės, nuplėšė jai nuo galvos skarą: „Tu, ragana neraliuota, tu mūsų tinklus užkeikei!”
Tada parbėgo atgal į namus ir pabėrė šiek tiek parako miltelių bei džiovintų jonažolių į ugnį, užkurtą po pakabintais tinklais. Driokstelėjo stiprus sprogimas, o tinklai nuo jo taip susipainiojo, kad reikėjo kelių valandų juos vėl sutvarkyti.
Dar tą pačią dieną Fiogė pagavo tiek daug laišišų, kaip niekada prieš tai.

Pirma arbata Kuršių nerijoje

Tai atsitiko dar prieš pasirodant pirmiesiems garlaiviams. Stiprus šiaurės rytų vėjas privertė jūroje su bangomis kovojantį laivo kapitoną atsikratyti krovinio, kad tik pavyktų patiems išsigelbėti. Dėžes mėtė per bortą, ir kelias jų bangos atplukdė į krantą netoli Naglių kaimo. Vienoje jų buvo maišai su tamsiai žaliais lapeliais.  Matyt tabakas – nusprendė žvejai ir labai apsidžiaugė gavę progą pasipildyti savo atsargas. Tačiau ta žolė nei jau išbandytoje, nei naujoje pypkėje nebuvo skani.
Kaip tik pro šalį su savo prekių maišu traukė žydelis ir, pamatęs, kas vyksta, ėmė juoktis : “Ir kas gi jum sake, kad čia tabakas? Čia juk arbata!” . Žvejai pastatė akis ir net nesuprato, ko čia reiktų toliau klausti. Tad žydelis toliau porino : “ Arbata yra labai skanus gėrimas. Aš jo Karaliaučiuje esu ragavęs.”
Jis paaiškino žvejams, kaip reikia arbatą paruošti: išvirti, o po to pasaldinti cukrumi.
Žvejai tučtuojau sumanė pasidaryti arbatos. Jau verda katile vanduo, o viena šeimininkė pasėmusi kelias pilnas lėkštes žolelių įmeta į jį. Negi gaila – juk tiek daug jų turi. Tačiau gėrimas kažkodėl nesaldėja. Skonis tiesiog bjaurus. Na palauk, prilupsim mes tą žydelį už apgavystę. Nuneša jam paragauti, ir tas, baisiausiai susiraukęs, išspjauna gėrimėlį:
“Ach jūs, duokit aš jums išvirsiu skanios arbatėlės”. Paima žiupsnuką arbatžolių, įmeta į vandenį, tada įberia cukraus.
“Mmm, kaip skanu”- džiaugiasi visi ir aikčioja, o svarbiausia - iš tiek nedaug arbatžolių.

Kaip prancūzai iš Naglių pabėgo

Kai Didysis imperatorius Napoleonas 1807 m. užkariavo Rytų Prūsiją, Kuršių nerija irgi pajuto karo skonį. Ilgus mėnesius Napoleono kariai terorizavo nerijos kaimus. Tik iš Senųjų Naglių jie greičiau išsinešdino. Ir tai turėjo labai įdomią priežastį.
Vieną vakarą prancūzai ramiai sau vakarieniavo, o žvejai ruošė savo rakandus į žvejybą. Viena moteriškė kažkur pasidėjo savo kailinius ir šūkavo vaikščiodama aplink: “Kur yra mane kazak? (kazak kuršiškai yra kailis)
Prancūzams šitas žodis kažkodėl sukėlė nerimą. Pasirodo, jie pagalvojo, kad kalbama apie kazokus, ir iš baimės jau manė, kad yra tų nuožmių karių apsupti. Kaip patrakę puolė visi pro duris, ir Nagliuose prancūzų daugiau niekas nematė.

KODĖL NIDOJE NEBEAUDŽIA

Viena jauna mergina tekėdama suko galvą, kaip čia padarius, kad nebereiktų verpti - taip jai buvo atsibodęs tas darbas. Anoj pusėj marių gyveno tokia moteriškė, kuri viską žinojo ir daug kam bėdoj pagelbėdavo. Nusigavo mergužėlė pas ją ir paprašė, kad ta ką nors sugalvotų ir jai nebereiktų verpti.
O ta moteris buvo reto negražumo, ypatingai baisi buvo jos nukabusi apatinė lūpa. Drebėdama iš baimės apsakė nerijos mergelė tai raganai savo norus, o ji ir sako: “ Tu tik pakviesk mane į vestuves, ir viskas bus sutvarkyta”.
Per vestuves susirinko daug svečių, jaunikis toli gražu ne visus, atvykusius iš žmonos  pusės, pažinojo, tai paprašė juos pristatyti. Eina jiedu ratu ir prieina prie tos burtininkės. Vyras net išsigando ją pamatęs ir, aišku, iš karto paklausė: “Nuo ko gi tetule jūsų tokia baisi lūpa?”. “Tetulė” ramiai paaiškino, kad tai nuo verpimo, tiktai nuo verpimo.
Nieko nelaukęs, jaunikis sulaužė visus ratelius, o tai pamatę, nidiškiai namuose padarė tą patį. Tad nuo to laiko verpimo ratelį galima buvo pamatyti tik muziejuje.

APIE MEDŲ NIDOJE

Medaus Kuršių nerijoje ilgai niekas nežinojo. Anoj marių pusėj tuomet jo visi turėjo, o čia iš kur gi jo gauti, kai aplinkui vieni smėlynai. Iki šiol visi juokdamiesi pasakoja apie pirmąsias bites Nidoje.
 Žvejys pardavė žuvį ir buvo pakviestas vakarienės pas ūkininką. Ant stalo šalia kaimiškų skanėstų buvo ir medaus, tik žvejas nežinojo iš kur tokių saldžių „klijų“ galima gauti. Kai ūkininkas papasakojo apie mažus vabaliukus, kurie dėžėse gyvena ir medų neša, jis netikėjo ir net supyko, manydamas , kad anas jį kvailina. O kai savo akimis vabaliukus pamatė, užsimanė tą stebuklą namo parsivežti. Suderėjo, parsiplukdė namo ir pagalvojo, kad vargšės bitelės sušalo ir reikia jas ant krosnies padėti, kad sušiltų. Trobą tyliai uždarė ir eina į daržą savo moteriškės ieškot – „Ateik“, sako, – „dyvų dyvus parodysiu“. Įeina abu į trobą, o ten dūzgia debesys bičių – čiupo šluotą ir šaukia: „Jūs kvaili padarai, ko čia skraidot , eikit medų nešt“. O jau tada tai buvo taip baisu, kad abu rėkdami išlėkė iš trobos, duris užrėmė ir žvejys bliaudamas sakė:  “Negi reiks visą namą sudegint su tai velnio padarais”. 

DEIVĖ LAIMA

Kadaise lietuvininkai garbino deivę Laimą. Jai melsdavosi mergaitės, norėdamos gauti gerą vyrą ir tapti laimingomis, jauni vyrai prašė geros ir doros žmonos, jai degino aukas motinos, prašydamos vaikų arba melsdamos savo kūdikiams laimės. Laima gyveno Neringoje, ten, kur anuomet buvo Karvaičių kaimas.
Netoliese gyveno labai teisingas bei turtingas kunigaikštis, jis turėjo daug dvarų ir gražią žmoną, tik vaikų neturėjo. Abu jie degino brangias aukas ir su ašaromis akyse melsdavo Laimą, kad ši pasigailėtų ir duotų jiems vaikelį. Bet veltui. Deivė maldoms liko kurčia, o vietoj vaikelio ji atsiuntė valdovei mirtį. 
Tris dienas tris naktis raudojo kunigaikštis ir galvojo kaip atkeršyti deivei Laimai. Jis paprašė pagalbos Perkūną ir tas sutiko. Kunigaikštis apėjo visą kraštą ir surinko visus vyrus, kurių žmonos neturėjo vaikų. Visi pamario gyventojai niršo dėl deivės neteisybių. Laima dėl to labai supyko ant kunigaikščio ir norėjo jį nužudyti, tačiau Perkūnas jį saugojo.
Matydama, kad kunigaikščio neįveiks, Laima labai išsigando ir prašė jį grįžti į kopas. Žadėjo išpildyti visus jo norus. Deivė net pažadėjo prikelti jo mirusią žmoną. 
Kunigaikštis nuolat pasakojo žmonėms apie Laimos neteisybes, bet jie netikėjo ir juokėsi iš jo. Plaukiant atgal, Laima norėjo kunigaikštį nuskandinti ir pakėlė marių dugną. Tačiau bėglys buvo jau toli ir spėjo išsigelbėti, o ta pakelta vieta buvo pavadinta Kiaulės nugara.
Laima išpildė savo pažadus, o tada kunigaikštis su žmona ir gimusiais vaikais užkūrė aukurą ir garbino Perkūną, kuris jam tarė: „Tu, kuris kovojai už teisybę, pasakyk  vieną savo norą, ir aš jį išpildysiu“.
Nudžiugęs kunigaikštis atsakė:  „Galingasis Perkūne, įmesk Laimą į marias“. Ir Perkūnas nustūmė Laimą nuo kopų, ir įmetė ją į marias ties Ventė ragu. Ji ligi mūsų dienų mėgina išlįsti iš marių, vis sukeldama dideles bangas ir grasindama žmonėms mirtimi. Jei kas vyksta pro Ventės ragą, gali tai pats pamatyti.

Paskutinė atnaujinimo data: 2021-05-31