header image

Gyvulių ganymas

Ištrauka iš Richardo Pietscho knygos „Žvejų gyvenimas Kuršių nerijoje“:
 
                                              
Gyvulių laikymas
Ganyklų Kuršių nerijoje buvo mažai, todėl ir gyvulių kiekis buvo ribotas. Turtingesni žvejai laikė vidutiniškai po dvi - tris karves. Kai kurie turėjo dar nuo penkių iki septynių avių, du arklius, o šaltą žiemą - net tris. Vargingesni žvejai laikė vieną - dvi karves , apie tris avis ir  bent vieną arklį. Iš anksto pasamdyti piemenys, vos patekėjus saulei, pūsdavo ragą, surinkdavo gyvulius ir varydavo juos per kaimą  tai į šiaurinėje, tai į pietinėje pusėje esančias ganyklas.
Skurdi smėlynų žolė neleido ilgiau ganyti vienoje vietoje. Vėlų vakarą baubdama banda sugrįždavo į namus, gyvuliai patys be jokios pagalbos surasdavo savo tvartus. Kai tik iškrisdavo pirmasis sniegas, pasibaigdavo piemenų tarnyba. Nidoje buvo apie 80 karvių, 40 veršių ir apie 60 – 80 avių banda. Apie 70 arklių nebuvo ganomi. Preiloje buvo apie 58 karvės ir veršiai ir 30 avių. Pervalkoje buvo 26 karvės ir veršiai ir 15 avių. Juodkrantėje buvo apie 20 karvių ir veršių, avių ten nebuvo.

Sušvelnėjus orams, karves paleisdavo visai dienai laisvai ganytis po mišką. Mokyklinio amžiaus vaikų pareiga buvo laisvai pasklidusias karves po pietų sugaudyti ir parvaryti namo.
 
Žiemą, kada karvės prieš veršiuojantis neduodavo pieno, iš žemyno ledu atvykdavo prekybininkai ir aprūpindavo gyventojus pienu, sviestu ir sūriu. Vasarą buvo galimybė apsirūpinti produktais Šilutės turguje. Tie žvejai , kurie laikė avis, dalį jų rudenį papjaudavo. Mėsą sūdydavo. Vilną moterys išdirbdavo pačios, o kailius atiduodavo išdirbti kailiadirbiams. Iš jų žiemai siūdinosi kailinius. Trumpus kailinukus vadindavo „svark“, ilgus, siekiančius grindis vadindavo „vilkine“. 
Kiekviename name buvo viena ar daugiau kačių. Kai kurie žvejai užmušdavo senas kates ir iš jų kailio siūdinosi liemenes, kurios  gerai saugojo nugarą nuo šalčio. Šunų kaime buvo tik keletas. Niekas nieko nevogė, todėl ir saugoti nebuvo ką. Visi namų ūkiai laikė vištas, tačiau antis ir žąsis turėjo tik nedaugelis. Kalakutai buvo retenybė, o triušių visai nebuvo.

Arklius laikė tik tie žvejai, kurie žiemą turėjo leidimą žvejoti nuo ledo. Žuvų prekeiviai turėjo daugiau arklių, kad pagautas žuvis galėtų nuvežti į turgų. Be to jie turėjo žuvų laimikį kasdien nuo marių parsivežti. Kai tik pasibaigdavo žvejyba nuo ledo, arklių tereikėjo tik nusipirktas malkas iš miško parsivežti. Pasirodžius pirmajai žalumai, arklius paleisdavo į mišką, kur jie galėjo laisvai ganytis. Jų prisireikdavo tik tada, kai reikėdavo šieną parsivežti.

Ganymo laikas nepraeidavo be pavojų. Kartą Nidoje, kai banda traukė pro Tylos slėnį, atsitiko tai, kad viena karvė prasmego į klampsmėlį. Reikėjo greitai sukviesti pagalbą. Vyrai, apsiginklavę  kartimis, kastuvais ir virvėmis, nuskubėjo gelbėti gyvulio. Pervalkoje toks pat pavojus tykojo gyvulių prie senųjų Naglių. Ten buvo minkštas ir gilus marių mergelio sluoksnis, uždengtas plonu smėlio sluoksneliu. Jei karvė nuklysdavo nuo bandos ir giliai įklimpdavo, ją turėjo kuo greičiau gelbėti iš kaimo atskubėję žmonės.

Arklių gaudymas buvo jaunimo reikalas. Po pamokų mokykloje kokia dvidešimt jaunuolių, pasiėmę ilgas virves, apsirūpinę duona, traukdavo į mišką jų gaudyti . Pakeliui klausinėdavo žmonių, ar nematė kur nors arklių. Sekdami pėdsakais,  tikrindavo arklių išmatas – ar jos senos ar šviežios. Labai svarbu buvo, iš kurios pusės pučia vėjas, nes eiti reikdavo prieš vėją. Kai tik aptikdavo arklių grupę, pabandydavo prisivilioti juos su duona, apeidami arklius, pavėjui patrupindavo duonos, kad arkliai galėtų užuosti jos kvapą. Kartais tokiu būdu pasisekdavo pagauti bent vieną arklį. Nesvarbu, kieno tas arklys buvo – jį iškart supančiodavo ir su jo pagalba surasdavo kitus arklius. Dažnai arklių gaudymas trukdavo kelias valandas, netgi - dienas. Per tas savaites, kada arkliai  laisvai ganėsi, jie sugebėdavo nukeliauti net iki Juodkrantės, apie 30 km, arba į kitą pusę iki Rasytės, apie 25 km. 

Ten, kur miškas būdavo tankus, jaunuoliai pasiskirstydavo kas 20 – 30 metrų ir šukuodavo jį. Kai tik kuris nors pamatydavo arklį, duodavo signalą. Iš karto atskubėdavo kiti. Su ilgomis virvėmis, kurias būdavo pasiėmę, jie aptverdavo  miško plotą. Sustoję su virvėmis jie sudarydavo piltuvo formos „spąstus“. Kiti pabandydavo suvaryti arklius į tą piltuvą ir dažniausiai jiems tai pasisekdavo. Tačiau būdavo ir taip, kad tekdavo grįžti tuščiomis, nes senesni arkliai žinodavo gaudytojų gudrybes. Jie krūtine užkabinę virvę mažais žingsneliais eidami taip ją įtempdavo, kad ji sutrūkdavo. Visos jaunimo pastangos nueidavo veltui. Didžiuliais šuoliais visa kaimenė prasiverždavo pro užtvarą, ir pasileisdavo lėkti tolyn ir tik po kokių 10 kilometrų sustodavo.

Vėl viską tekdavo daryti iš pradžių, kol keli rėkavimų ir gąsdinimų sutrikdyti arkliai patekdavo į užtvarą ir leisdavosi pagaunami. Reikdavo greit užšokti ant jų ir įtempti virves. Bet senis arklys ir čia įsigudrindavo pabėgti ir dar išlaisvinti kitus. Jis atlėkdavo šuoliais, priklaupęs ant kelių užkabindavo galva virvę ir aukštai ją pakeldavo, kad kiti arkliai galėtų pabėgti. Bet paskutiniams bėgliams jau nepasisekdavo, nes virvė vėl įsitempdavo ir juos sulaikydavo. Šis procesas turėjo būti tol kartojamas, kol sugaudydavo visus arklius. 

Tada prasidėdavo laukinis jojimas. Jaunuoliai zovada, be balnų lėkdavo namų link. Prieš įjodami į kaimą, trumpam sustodavo, kad nuvalytų arkliams putas, nes niekas namuose neturėjo žinoti, kokiu greičiu jie jojo. Putas ir prakaitą arkliams nuvalydavo su žole.

Arklių kaimuose laikė įvairiai : Nidoje buvo 72, Preiloje 26, Pervalkoje apie 18 , Juodkrantėje 30 arklių.

Paskutinė atnaujinimo data: 2021-07-13