Kuršininkų būdas

Kuršininkai buvo ypatinga, savotiška tauta, vieno Nidos žvejo atsiminimuose pavadinta akmeniniais krikščionimis. Žvejo gyvenimas buvo ypatingai sunkus ir pavojingas, tad jo širdis turėjo būti kieta, kaip akmuo, kitaip būtų neatlaikius. 
Kuršininkų apranga buvo panaši kaip ir lietuvininkų iš Kintų krašto. Vyrai - be barzdų, trumpai kirptais plaukais, paprastai nešiojo baltos ir mėlynos vilnos megztinius, prigludusius prie kūno, arba tamsius švarkus, prie jų tinkančias kelnes, kepurę arba siudvestę. Šaltu oru dėvėjo vilnonį švarką, aukštus batus. Šiaip nešiojo medbačius (medžio padas su viršuje prikalta oda) arba vaikščiojo basi. Moterys ir merginos skyrėsi tik tuo, kad pirmosios visada, o antrosios tik pasipuošdamos išeigai nešiojo skareles. Merginos jas labai gražiai drapiruodavo ir padarydavo kaip gaubtą. Po švarku nešiojo korsetą – liemenę, kurios spalva derėjo su sijonu. O sijonų nešiojo tiek, kiek leido pajamos. Labiau tikinčios šeimos nešiojo tamsius drabužius. (Iš A.Bezzenbergerio knygos „Kurische Nehrung und Ihre Bewohner“.)

Jei lietuvininkas kalba apie kuršininkus, tai sako, kad jie greiti ir energingi, ir, atrodo, kad jie ant vandens yra judresni negu pamariškiai lietuvininkai, kurie yra daugiau žemės žiurkės.Šiaip yra gana panašūs savo būdu, mandagūs su svetimais, ramūs ir draugiški su pažįstamais, ypatingai svetingi su tais, kurie jų kalbą žino. 
 Yra tik vienas didžiulis skirtumas tarp vakarų ir rytų pamario gyventojų . Pirmieji moka daugybę dainų ir pasakų, tuo tarpu antrieji jų visai nemoka. „Aš žinau tik tris latviškas dainas, kurios žinomos Kuršių nerijoje. Tačiau dainuojant aš jų niekada negirdėjau, tuo labiau, kad viena jų  tikrai, o antra ko gero irgi yra tik lietuviškos  dainos vertinys. Su pasakom ir legendom yra lygiai tas pats“,- rašo prof. A.Bezzenbergeris savo knygoje „Kuršių nerija ir jos gyventojai“ (“Kurische Nehrung und Ihre Bewohner“ Im Jahre 1898).
Toks pats skirtumas yra ir tarp Kuršių nerijos gyventojų ir Rusijos latvių šiaurėje. Tai rodo, kad šis išskirtinis Kuršių nerijos gyventojų būdas yra nulemtas mišrių tautybių gyventojų, skurdžios gamtos, sunkiai uždirbamo atlygio ir vargo, kurie kartu veikdami ir padarė juos tokius.
Neringiškių santykių paprastumas turėjo poveikį ir jų kalbai. „Preiloje, kalbantis su vietiniais, aš pajutau juose sumaištį ir netikrumą, kai kalba ėjo apie auksą ir sidabrą, Šarkuvoje paveikslą ant sienos jie pavadino aklu veidrodžiu. Pavyzdžiui eglę jie nevadina egle, o paprasčiausiai medžiu“, - rašo A.Bezzenberegeris.
Kuršininkus gerbė, vertino ir net prisibijojo. Apie kuršininkų keistenybes yra pasakojama ne viena istorija. Pavyzdžiui, pamačius pasigėrusį žmogų buvo sakoma, kad jis - kuršio apkerėtas, audringas oras buvo vadinamas kuršišku oru. O kuršiška kava vadino šiltą alų su degtine. Karaliaučiaus ponio, atėjusios į turgų, su kuršių moterimis vengė ginčytis ar derėtis, nes bijojo, kad tos jų neapkerėtų ar neapkeiktų.
Netgi šiaip jau nelabai prietaringi miestiečiai manė, kad kuršininkės turguje visai nebijodavo trumpam palikti savo prekyvietę. Joks vagišius nedrįsdavo prieiti artyn. Buvo tikima, kad jos vienu žvilgsniu galėdavo neprašytą svečią prikaustyti prie žemės ir laikyti tol, kol pačios sugrįš. Kartą Nidoje žiemą ledu atklydę vagys, įsėlino į žvejo namą, pavogė daug vertingų daiktų ir ledu patraukė atgal. Žvejienė grįžusi iš karto tai pastebėjo, bet jokio triukšmo nekėlė, tik ramiai prisėdo prie girnapusių ir pradėjo sukti. Visas kaimas subėgo prie marių ir raitėsi iš juoko, matydami kaip pulkelis žmogystų sukasi ratu, keistai šokdami bei kilnodami kojas, ir šaukia: “ gelbėkit nuo raganų” - mat, sustoti negali.  Taip bešokančius juos vyrai į kaimą parsivedė, atėmė pavogtus daiktus ir dar kailį išpėrė.

Kuršininkai po II pas. karo įsikūrė įvairiuose Vokietijos miestuose. Ilgą laiką susitikinėjo ir tarpusavyje kalbėdavosi kuršiškai. Ilgainiui jų liko vis mažiau. Vienas jų Hermanas Pipis, gyvena šiaurės Vokietijoje, jam 92 metai. Kuršiškai galėtų kalbėti, jei kas nors kitas su juo kalbėtųsi. Tačiau dainuoja jis lietuviškai. 
Taip sunyko apie 500 metų gyvavusi unikali nuo žemyno atskirtų kuršininkų kultūra. Liko tik prisiminimai ir istorijos, kurie yra neatskiriamas krašto etnokultūrinis paveldas.
Hermanas Pipis mums papasakojo įdomią Velykų šventės tradiciją. Ankstų Velykų rytą, dar tamsoje, jaunimas susirinkdavo į būrį, ir pasiėmę kibirus, eidavo prie jūros. Tą rytmetį vanduo jūroje įgydavo ypatingų savybių, gydė ligas ir jaunino odą. Keli drąsesni vaikinai brisdavo į vandenį ir visiems pripildydavo kibirus. Atgal grįžti reikdavo tylomis – nebuvo galima ištarti nei vieno žodžio. Visa šeima prausėsi šiuo stebuklingu vandeniu. O jaunimas tuo tarpu bėgdavo prie marių pažiūrėti, kaip saulė teka. Tą stebuklingą rytą saulė taip stipriai džiaugiasi Kristaus prisikėlimu, kad net šokinėja tekėdama. Aš pats mačiau, sakė mums Pipis, ji tikrai šokinėja.
 

Paskutinė atnaujinimo data: 2021-05-17