Kuršininkai – kas tai

Šiaurinė Kuršių nerijos dalis nuo 13 a. pradžios priklausė Kuršo vyskupystei su centru Mintauja, dabar Jelgava. Yra duomenų, kad senojoje Nidoje prie Grobšto rago pavieniai kuršiai apsigyveno jau 15 a. pradžioje, o nuo  16 a. jie tapo vyraujančia dauguma. Latvijos vakaruose gyvenę kuršiai toli už savo krašto ribų garsėjo kaip patyrę jūrininkai ir žvejai. Kai kurie iš jų Kuršių marių užutekiuose gelbėjosi nuo Baltijos jūros bangų ir ten pasiliko,  o dauguma buvo priverstinai atkeldinti ordino, kad pasninkaujantiems broliams tiektų  žuvį iš Kuršių marių.
Kuršių nerijoje gyvenantys kuršiai nutolo nuo savo karingumu pasižymėjusio krašto, susikūrė savo tarmę ir buvo vadinami kuršininkais. Sunkiai suvokiama, kad sau namus kadaise nerijoje susiradę kuršininkai savo tradicijas ir kalbą išlaikė daugiau kaip 500 metų. Keturi,  mariomis nuo žemyno gyvenviečių izoliuoti kaimai, 16 a. vadinti Šwarcot,  Negeln, Grawatten ir Niden, ilgainiui pasipildė  naujakuriais, kurie save laikė daugiausia vokiečiais ir lietuviais, tačiau, jei jie tapdavo žvejais, žvejyboje pradėdavo kalbėti kuršiškai ir laikėsi tos tautos senųjų tradicijų. Ėjo šimtmečiai, tačiau jokie pasikeitimai neišjudino kuršininkų kultūros, kalbos ir papročių. 
Nerijos kuršininkai kalbėjo labai savotiška latvių kalbos tarme, seniai izoliuota nuo bendro latvių kalbos kamieno, susimaišiusia su lietuvių, vokiečių, prūsų ir žemaičių kalbomis. Su bendrine latvių kalba ji neturi jokio kontakto, bet, latviams šnekant, kuršininkai juos supranta. Strangulis, Pinkis, Kuite, Kakies, Gulbis, Kukulitis, Purwins, Dullis, Pipis - tai pavardės žmonių, dar XX a. mokėjusių kuršininkų kalbą. Kuršininkų kalba buvo  vyrų kalba, naudojama tik žvejyboje, ja susikalbėdavo laivuose, nes tai buvo dalykinė žvejų kalba.
Kuršininkų kalba buvo tik žodžio kalba. Bažnyčioje kunigai pamokslavo lietuviškai arba vokiškai. Rašytinė kuršių kalba pirmą kartą pasirodė prie keletą dešimtmečių. Buvęs Nidos žvejas Richardas Pytčas (Pietsch) sudarė kuršių - vokiečių kalbų žodyną ir abiem kalbomis parašė knygą apie Nidos žvejų gyvenimą ir papročius. Kuršininkai mielai ėmė  į žmonas lietuvininkes, kurios atnešė į šeimas lietuvių kalbą. Tad buityje ir su vaikais namuose kalbėjosi lietuviškai, o žvejyboje - kuršiškai. 500 metų nerijos gyvenimą kūrusi kuršininkų žvejų kultūra, buvo visiškai sunaikinta, tačiau atmintyje ji visada bus neatskiriama mūsų istorijos dalis.
 

Paskutinė atnaujinimo data: 2021-05-17