Smėlynų sutvirtinimo darbai

Vienas svarbiausių smėlynų sutvirtinimo darbų – tai didžiųjų kopų sutvirtinimas ir apželdinimas. Šie darbai buvo pradėti 1810 m. Kopgalyje ir Smiltynėje. Iki 1829 m. buvo apsodinta pietinė nerijos dalis iki Šarkuvos. 1825 m. miškų sodinimas pradėtas Nidoje, 1843 m. - palvėje, netoli Rasytės. Tačiau sistemingi kopų apželdinimo darbai pradėti tik nuo 1870 m., po geologo G. Berendto įspėjimo Prūsijos vyriausybei apie galimus neigiamus nevaldomo kopų slinkimo sukeltus padarinius. 1875 - 1885 m. sutvirtintos ir apželdintos Urbo ir Angių kopos ties Nida, 1881-1900 m. – smėlynai šalia Juodkrantės. Teritorijos tarp Preilos ir Pervalkos sutvirtinimas prasidėjo 1887 m. 
1902 m. F. Mager rašo, kad nuo Smiltynės iki Juodkrantės „Buvusi gelsvai balta „Rytprūsių Sachara“ dingo, išskyrus atviro smėlio plotelius šio ruožo pietinėje dalyje , <...>  pamažu visa Kuršių nerija „įgauna Juodkrantės miškui būdingą tamsiai žalią spalvą“. XX a. pr. miškingumas Kuršių nerijoje jau siekia 59 proc. Prie šių didžiulių Kuršių nerijos kraštovaizdžio pokyčių prisidėjo smėlynų sutvirtinimo profesionalai: Vakarų ir Rytų Prūsijos kopų priežiūros inspektorius Sorenas Bjornas, G. Krauze, H. Senftlebenas, F. Miuleris ir net 40 metų Kuršių nerijos smėlynų stabilizavimui atidavęs Vilhelmas Franzas Epha. Matydamas didžiulį valstybės bei žmonių indėlį į smėlynų stabilizavimo darbus prof. A. Bezzenbergeris puikia atskleidė jų reikšmingumą savo knygoje sakidamas, jog „tai, kad smėlio pustymo pavojų mes dabar minime kaip kažkada buvusią grėsmę su maža jos pasireiškimo tikimybe vėl, labiausiai turime būti dėkingi nuosekliam darbui tų žmonių, kuriems buvo pavesta vadovauti kopų tvirtinimui ir valdžiai, kuri  šiuos žmones parinko ir paskyrė į postus bei suteikė uždavinių sprendimui reikalingas lėšas“.

Kopų apželdinimo darbai XIX a. pab., iliustracija iš P. Gerhardt knygos „Handbuch des deutschen Dunenbaues“ 1900 m.

Kaip buvo vykdomas didžiųjų kopų apželdinimas?
Slenkančių kopų sutvirtinimo darbai buvo sudėtingiausi ir vykdomi pagal mišrią technologiją. Pirmiausia kopos sutvirtinamos įvairiomis mechaninėmis užtvaromis. Prieš jas statant, nelygus kupstuotas smėlynų paviršius buvo aplyginamas ir tik tuomet tveriamas 30-40 cm aukščio šakų ar nendrių tvorelėmis. Jos buvo tveriamos išilgai ir statmenai vyraujantiems vėjams (kvadratais). Tvorelės tvertos nuo 2 iki 4 m atstumu viena nuo kitos: jei kopos šlaitas buvo lygus su mažu nuolydžiu, tai tvorelės tvertos rečiau, jei šlaitas buvo statesnis – tankiau. Sodinukai taip sutvirtintuose smėlynuose buvo sodinamas pavasarį. Kadangi darbai buvo labai brangūs, ilgainiui kai kurie jų buvo supaprastinti ir tokiu būdu atpiginti. Tvorelės pradėtos tverti rečiau – kas 4 m. Tvorelėms šakos naudotos kiek trumpesnės – 45-50 cm. Tvorelėse tarpai tarp šakų paliekami 4 kartus didesni (1:4). Tokiu būdu vienam ha tvorelės sutvirtinti reikėjo apie 120 m3 šakų. Be to, vėliau šakos buvo pakeičiamos nendrėmis, kurių vienam ha reikėjo tik apie 40 m3. Siekiant sumažinti galimą išpustymą ir tam, kad smėlynai būtų apsaugoti nuo per didelio išdžiuvimo ir perkaitimo, jų paviršius buvo apdengiamas smulkiomis šakutėmis.
Medelių sodinimo vietose prieš metus buvo priberiama molio bei marių mergelio ir sumaišoma su smėliu. Vėliau pasodintiems augalams tręšti buvo naudojamas Klaipėdos uoste dirbusių žemkasių iškastas marių dumblas. Kad šis dumblas sutrupėtų, jis 1-2 metus buvo laikomas krūvose. Tokio dumblo nereikėjo maišyti su smėliu ir todėl jis rudenį buvo tiesiog dedamas į duobutes, į kurias pavasarį buvo sodinami daigai.
Kiekviename tvorelės apribotame kvadrate sodinta po kelias daigų grupes, o kiekvienoje grupėje - 4 daigus. Daigų grupės buvo sodinamos per metrą viena nuo kitos, tuo būdu į 4 m2 ( 2x2 m) pasodinamos 4 daigų grupės, į 9 m2 kvadratą (3x3 m) – 9 grupės ir t.t. Sodinamajai medžiagai kas 25-45 m buvo paliekami privažiavimo keliai.
 

Lėkštas vakarinis kopos šlaitas buvo apželdinamas paprastąja pušimi, o status rytinis ir viršūnė apsodinamos kalnine pušimi (Pinus Montana Mill.), kadangi gerai išsivysčiusi, paviršiniuose sluoksniuose išsidėsčiusi šios pušies šaknų sistema puikiai sutvirtina judrų smėlį. Ji Kuršių nerijoje žinoma nuo 1876 m. Pirmieji šios pušies daigai atvežti iš Danijos.

Kiek kainavo smėlynų stabilizavimo ir apželdinimo darbai?
Kopų apželdinimas reikalavo daug lėšų. Pavyzdžiui, slenkančių kopų ties Preila apželdinimui vienam hektarui buvo išleista apie 1620 Vokietijos markių. Vėliau, supaprastinus darbus, išlaidos sumažėjo beveik 2,5 karto: vieno ha smėlynų sutvirtinimui pagal 1897-1898 m. kainas buvo išleista apie 690 markių. Vien šiaurinei Kuršių nerijos daliai (apželdinta apie 3000 ha) 1862-1888 m. buvo išleista 326 050 markių, o nuo 1889 iki 1904 m. – 1 453 000 markių.


Kuoliukais sutvirtintos didžiosios kopos ties Pilkope, 1938 m.

Ar tvirtinti smėlynai po II Pasaulini karo?
Per II Pasaulinį karą sutvirtintus Kuršių nerijos smėlynus ir pasodintus miškus labai stipriai nuniokojo karo veiksmai, gaisrai, kirtimai, įrengti karinės infrastruktūros objektai (apkasai, stebėjimo punktai, įtvirtinimai, žeminės ir kt.). 1949 m. Lietuvoje organizuota Miškų ūkio ministerijos miško-melioracinė ekspedicija konstatavo, kad Kuršių nerijoje yra daugiau kaip 500 ha išdegusių želdinių, 800-900 ha beržynų užpulti miškų kenkėjo neporinio verpiko ir daugiau kaip 2000 ha neapželdintų smėlynų. Planuota, kad per 1951-1955 m. laikotarpį bus išvalyti ir apželdinti visi degimai, o iki 1966 m. planuota apželdinti ir visus pustomus smėlynus (apie 2 tūkst. ha) – t.y. visas kopas dabartiniame Naglių gamtiniame rezervate, Sklandytojų ir Parnidžio kopą.

Parnidžio kopos (Mirties slėnis) sutvirtinimo darbai, 1954 m.    Foto © KNNP direkcija

Pirmieji pokaryje vykdyti smėlynų sutvirtinimo darbai 1951-1955 m. nebuvo visai sėkmingi. Tuo metu buvo didelis sodinimui tinkamos vietinės medžiagos trūkumas. Iš kitų aplinkinių vietovių atvežti sodinukai labai blogai prigydavo, tuo tarpu Kuršių nerijoje užaugintų daigų prigijimas siekė 70-80 proc. Prigijimą mažino ir tai, kad priemolis bei durpžemis į sodinimo vietas buvo atvežamas ne iš rudens, o pavasarį, prieš pat sodinimą. Jis sulipdavo į didelius grumstus ir greitai išdžiūdavo. Taip pat prisidėjo ir pavėluotas sodinimas – prigydavo tik ankščiausiai pasodinti daigai, o kiti išdžiūdavo. Tuo metu želdinimo planai buvo dideli, o darbininkų nepakankamai ir jie mažai prityrę. Buvo skubama ir nekreipiama dėmesio į darbų kokybę. Dažnai priemolis dedamas ne į duobutės dugną, bet paviršiuje, vasaros metu išdžiūstančiame sluoksnyje. Įdėtos į duobutę daigo šaknelės užlenkiamos, naudoti netinkami sodinimui daigai. Buvo neišvengta ir kitų klaidų: užsodintuose plotuose neprigijusių augalų vietos nebuvo iš naujo užsodinamos, į hektarą sodinta per mažai daigų, želdiniai buvo per reti. Skubant ir apželdinant mišku išdegusius plotus, nebuvo atsižvelgta į 1949 m. ekspedicijos projekte pateiktus pasiūlymus. Sodinta visur viena medžių rūšis, nekreipiant dėmesio į želdinamo ploto reljefą, o vienarūšiai medynai vėliau sudarė palankias sąlygas kenkėjams plisti.

1964-1970 m. kalninė pušis želdiniai Agilos įl. (Pervalkos šiaurinė dalis), 2009 m. 2019-2020 m. šioje vietoje kalninė pušis iškirsta, suformuotos atviros erdvės. Foto © KNNP direkcija

Paskutiniais atvirų smėlynų stabilizavimo ir apželdinimo darbais šiaurinėje Kuršių nerijos dalyje gali įvardinti: 1956-1960 m. mechaniškai sutvirtinta ir apželdinta 10 ha smėlynų Parnidžio kopoje, 1964-1970 m. mechaniškai sutvirtinta ir pasodinta kalninė pušis 39,8 ha plote Agilos įl. (Pervalkos šiaurinė dalis), 1966-1968 m. ties Nida apželdintos Purvynės kopos (22,8 ha). Želdinimo intensyvumas nuo XIX a. 8-o dešimtmečio nuolat mažėjo ir šiuo metu atviri smėlynų plotai neželdinami. 

Paskutinė atnaujinimo data: 2021-05-04