2020 skruzdžių metai

Kai pavasario saulė jau kiek šiltesnė, pradeda kirbėti skruzdėlynai. Mieguistos skruzdės dar niekur iš savo namų nekeliauja, tik šildosi ir įšilusios jos skuba vidun, kad šiluma galėtų pasidalinti su šeimynykščiais. Skruzdėlės Lietuvoje tyrinėtos labai menkai ir jų rūšinė sudėtis ištirta nepakankamai. Šiuo metu žinoma apie 40 rūšių.

Rudosios miško skruzdėlės labiausiai atpažįstamos, nes jų sukrauti aukšti skruzdėlynai dažnai matomi iš toli, tačiau skruzdžių bendruomenė paslaptinga ir dar daugelis jos mįslių yra neįminta. Mokslas apie skruzdėles vadinamas mirmekologija. Jei rašytume skruzdėms zoologinę pažymą, joje būtų užpildytos tokios grafos, kad jos priklauso: gyvūnų karalystei, nariuotakojų tipui, vabzdžių klasei, plėviasparnių būriui ir skruzdžių šeimai. Skruzdės ir tokie geliantys plėviasparniai, kaip širšės ar bitės, turi bendrą protėvį. Evoliucijos eigoje dauguma skruzdžių rūšių prarado geluonį, bet išsaugojo nuodų liaukas. Sparnuotos skruzdės būna trumpą laiką ir tik jaunos patelės ir patinėliai.

Dabartiniu metu yra žinoma apie 14 000 skruzdžių rūšių. Jos gyvena miškuose, dykumose,  kalnuose ir stepėse. Savuosius lizdus įkuria virš žemės ir po žeme, medžių lapijoje ir kamienuose, net žmonių namuose. O kai kurios rūšys visai neturi pastovios gyvenamosios vietos ir visą laiką praleidžia kelionėse (žygiuose). Įvairių rūšių skruzdės labai skiriasi savo išvaizda, dažnai ir tuo, kuo minta, bet  visas pasaulio skruzdes jungia bendras bruožas – tai visuomeniniai gyvūnai, gyvenantys šeimomis. Tokiose bendruomenėse gali būti nuo kelių dešimčių iki kelių milijonų individų.

Skruzdėlynas, tai ne kas kita, kaip didelis daugiabutis mažosioms gyventojoms. Viename dideliame rudųjų miško skruzdžių skruzdėlyne gali gyventi nuo 0,5 iki 1 milijono skruzdėlių. Net ir jų pasaulyje esančiuose namuose turi būti šilta, sausa ir jauku. Todėl miške dažnai galime matyti kupolo formos skruzdėlynus, juos statosi Formica genties skruzdės. Rudųjų miško skruzdėlių skruzdėlynas, pastatytas iš šakelių ir spyglių, gali būti 1-1,5m aukščio. Jeigu skruzdėlynas yra saulės apšviestoje vietoje, jis būna žemas ir platus, jei pavėsyje-aukštas ir siauras.

Skruzdėlynų galime aptikti kelių tipų: žeminiai, medieniniai ir kombinuoti. Iš žemės grumstelių ar jos paviršiuje įrengti skruzdėlynai vadinami žeminiais, medžio kelmuose ar kamienuose – medieniniais, o kombinuoti įrengiami iš žemės grumstelių ir augalų dalių (šakelių, lapų, spyglių). Skruzdės labiau mėgsta spygliuočių ar mišrius miškus, nes dervų prisotintas spyglių stogas nepūva, nepermirksta per lietų, išlaiko šilumą.

Skruzdėlynais labiausiai „domisi“ šernai, geniai ir meletos. Jie iškapsto aukštus skruzdėlynus, rankioja skruzdžių kiaušinius, lervas. Geniai kaišioja į skruzdėlynus ilgą, apvalų liežuvį ir ryja prilipusias prie jo gyvas skruzdes. Dauguma mūsų mano, kad šernai išknisa skruzdėlynus tik ieškodami maistingų skruzdžių perų ir kiaušinėlių, tačiau šernai žino ir dar vieną skruzdėlynų teikiamą privalumą. Tai ne kas kita, kaip skruzdžių rūgštis. Šernai puoselėdami savo kailį, knisa skruzdėlynus, o tuo tarpu skruzdės gindamos savo namus, gausiai purškia skruzdžių rūgštį, kuri šernams leidžia atsikratyti kailio parazitų – blusų, utėlių, erkučių. Nuo seno apie tokią pamėgtą šernų  „SPA“  procedūrą skruzdėlynuose, žinodami miškininkai, tverdavo juos iš karčių sukaltomis tvorelėmis, dabar tvėrimams naudojama spygliuočių mediena.

Skruzdžių motinėlė – skruzdėlyno pradžia ir pabaiga, ji šeimos pagrindas. Skruzdžių motinėlė dažnai vadinama skruzdžių karaliene ir yra pati didžiausia. Jos pagrindinė funkcija veisti naujus narius. Motinėlė išsiskiria ilgaamžiškumu ir priklausomai nuo rūšies gali gyventi iki 25, kartais net 30 metų tuo tarpu kai darbininkių amžius svyruoja nuo 2 iki 5 metų.

Kaip gi gimsta naujas skruzdėlynas? Žinoma – viskas prasideda nuo JOS ir JO. Ateina toks laikas, kai skruzdėlyne iš kiaušinėlių išsirita lytiniai individai. Daugybė veiksnių lemia, kad iš padėtų kiaušinėlių išris būsimos motinėlės. Įtakos turi metų laikas, augančioms lervoms pateikiamas maistas, padėtų kiaušinių dydis ir kiekis, esamos motinėlės gaminami feromonai, hormonai bei amžius. Patinų auginimas turi daug paprastesnį mechanizmą – jie vystosi iš neapvaisintų kiaušinėlių.

Mūsų klimato zonoje, kai atšyla po atvėsimo, pradeda skraidyti sparnuotos skruzdės. Priklausomai nuo rūšies, tuoktuviniai skrydžiai vyksta nuo gegužės vidurio iki rugsėjo. Skruzdės prastai skrenda, jų „migracijų“ kryptį įtakoja vėjas. Šis skraidymas gali trukti dieną ar pusantros. Sparneliai reikalingi tik tam, kad galėtų perskristi iš gimtosios vietos kiek toliau ir kurti naujus skruzdėlynus.

Sparnuotas skruzdes traukia dideli objektai: medžiai, krūmai ar aukšti žolynai. Šiose vietose ir susitinka skirtingų lizdų patelės ir patinėliai. Skruzdžių patelė dažnai poruojasi su keletu patinėlių, taip yra užtikrinama ateities skruzdėlyno genetinė įvairovė.

Po poravimosi būsimosios skruzdžių motinėlės trapūs sparneliai nulūžta arba ji pati nusikanda sau sparnus (nes jie nebereikalingi) ir ieško tinkamos vietos lizdui. Jaunosios skruzdžių karalienės elgsena ir specifinės lizdo įkūrimo detalės, skirtingose rūšyse yra labai įvairios.

Labiausiai paplitęs naujos kolonijos atsiradimas, kai skruzdžių motinėlė žemėje išsirausia lizdo kamerą, užsimūrija joje ir padeda nedidelę pirmų kiaušinių partiją. Kol vystosi lervytės, karalienė jas prižiūri ir maitina specialiais trofiniais (neapvaisinti) kiaušiniais, kuriuos deda būtent kaip maistą augančiai būsimai kartai. Pati motinėlė tuo metu nesimaitina (kol atsiras darbininkės ir ja pasirūpins). Jos gyvybinės funkcijos yra palaikomos iš lervinėje stadijoje sukauptų riebalinių atsargų (taip pat histolizės būdu „sunaudojami“ nebereikalingi skraidymo raumenys). Pirmosios skruzdės darbininkės yra daug mažesnės nei vėlesnių kartų, nes motinėlė gali tiekti tik ribotą kiekį maisto. Būna kad motinėlės pačios užsiima maisto paieška laikinai palikdamos lizdą, kol išsivysto pirmoji darbininkių karta.

Yra rūšių, kai kelios motinėlės kuria bendrą lizdą arba jaunoji motinėlė pasilieka gimtajame skruzdėlyne ar sukuria mažą palydovinį lizdą ir dalijasi darbininkėmis su pagrindiniu lizdu. Kai kurių rūšių jaunos motinėlės su daugybe darbininkių iš senojo skruzdėlyno persikelia į naują vietą.

Kai kuriose rūšyse kuriant naują lizdą pasireiškia socialinis parazitizmas (taip elgiasi ir mūsų rudoji miško skruzdėlė). Tai reiškinys kai viena skruzdžių rūšis savo egzistavimui išnaudoją kitą. Parazitinės rūšies apvaisinta patelė prasibrauna į svetimą (artimos skruzdžių rūšies) lizdą ir pradeda dėti savo kiaušinėlius (dažnai nužudo karalienę – šeimininkę). Kaip jai tai pavyksta? Įsibrovėlė skleidžia apgaulingus kvapus (kvepia kaip saviškė), todėl ją priima, prižiūri bei maitina. Palaipsniui užpuolikės palikuonys pakeičia užgrobto skruzdėlyno darbininkes.

Motinėlių skruzdėlyne gali būti įvairus skaičius. Tai priklauso nuo skruzdžių rūšies ir kolonijos dydžio. Pagal tai, kiek motinėlių yra skruzdėlyne, skruzdžių šeimos skirstomos į: monoginines – viena motinėlė ir poliginines – keletas motinėlių.

Skruzdžių karalienė yra būtina normaliam kolonijos gyvenimui,  jos skleidžiamos cheminės medžiagos kontroliuoja visų lizdo skruzdžių veiklą. Darbininkės, kurios aptarnauja karalienę, šiuos cheminius panešimus (viena nuo kitos) perduoda visoms skruzdėlyno gyventojoms. Skruzdžių kolonija gyvuoja tol, kol gyvena (ir deda kiaušinėlius) karalienė. Tuo pačiu karalienės vislumas priklauso nuo kokybiško ir gausaus maitinimo. Jei skruzdžių kolonija vis priima naujas motinėles, tai gali gyvuoti ilgą laiką.

Skirtingose rūšyse darbininkių ir karalienės „santykiai“ būna įvairūs. Kai motinėlė sensta ir tampa mažiau visli (tuo pačiu keičiasi jos skleidžiami feromonai), darbininkės gali ją nužudyti ir pakeisti nauja motinėle.

Kai kuriose rūšyse, kai miršta karaliene (ir nebeveikia jos išskiriamų hormonų slopinamas poveikis) darbininkės skruzdės gali padėti kiaušinėlius ir kurių išsirita patinai. Jiems apvaisinus pateles, skruzdėlyno ciklas prasideda iš naujo.

Skruzdžių šeima gyvena kaip vienas superorganizmas, kuriame vabzdžiai sugeba dirbti ne tik individualiai, bet ir grupėje ir puikiai tarpusavyje komunikuoja. Skruzdžių šeima – „moteriška“ bendruomenė. Ją sudaro kiaušinėlius galinti dėti patelė – skruzdžių motinėlė ir jos dukros – skruzdės darbininkės, kurios daugintis negali ir atlieka įvairius darbus. Patinėlių – tranų gyvenimas trumpas, tačiau jų vaidmuo reikšmingas. Išsiritus sparnuotoms skruzdėms (patinėliai ir patelės), patinėliai apvaisina patelę ir neužilgo žūva. Jaunoji motinėlė (būsimoji karalienė) ieško naujam skruzdėlynui vietos arba prisijungia prie jau esančios skruzdžių šeimos (dažnai gimtosios), todėl skruzdėlyne būna iki kelių dešimčių karalienių.

Skruzdės darbininkės yra pasidalijusios veiklą ir susiskirsčiusios į „profesines“ kastas, tai: auklės – prižiūri palikuonis (kiaušinėliai, lervos, lėliukės); statybininkės – rūpinasi tvarka ir skruzdėlyno statyba; karės-apsaugininkės – saugo lizdą ir teritoriją; žvalgės; medžiotojos; maisto tiekėjos-gabentojos. Ši kastų sistema gana griežta – pasidalintos veiklos atliekamos tiksliai. Kai kuriose skruzdžių rūšyse yra labai ryškūs išoriniai (morfologiniai) skirtumai tarp kastų. Pavyzdžiui, kariai yra gerokai didesni su stambia galva ir aštriais žandais (skruzdė Pheidole pilifera gyvenanti Australijoje), o skruzdžių lapkirčių (Acromyrmex ir Atta genčių skruzdės gyvenančios pietų ir centrinėje Amerikoje) darbininkių žandai panašūs į žirkles.

Tačiau daugumos skruzdžių rūšių skruzdės darbininkės išoriškai yra panašios ir profesinių kastų atstovai skiriasi tik  elgsena. Nustatyta,  kad vienoje profesijoje gali būti įvairių specializacijų.  Pavyzdžiui, rudosios miško skruzdėlės amarų lipčiaus rinkėjai skirstosi į žvalgus, kurie medžių lajose ieško naujų amarų kolonijų. Saugotojai amarų bandą gina nuo plėšrių vabzdžių. Piemenys amarus gali pernešti į geresnes ganyklas bei surenka saldų lipčių, kurį perduoda skruzdėms maisto gabentojoms, kurios visą šį turtą sunešą į skruzdėlyną.

Nėra iki galo aišku, kaip skruzdės pasirenka profesiją, vis tik nustatyta, kad tai nėra susiję su amžiumi. Manoma, kad profesinė specializacija atsiranda individualaus skruzdės vystymosi procese ir tai lemia konkretaus individo pažintinės ir  psichofiziologinės savybės (agresijos lygis, sugebėjimas mokytis ieškoti maisto bei išvengti pavojų). Pvz.: jaunos skruzdės, kurių aukštas agresyvumo lygis tampa sargais ir medžiotojais. Gali būti, kad tokios skruzdės turi įgimtą savybę – nereaguoja į pavojų ir nesimoko jo išvengti, o gerais gynėjais tampa  individualios patirties dėka.

Skruzdžių šeimoje elgsenos skirtumai tarp funkcinių grupių („profesinių“ kastų) yra labai ženklūs. Skruzdėlyno intelektualinis elitas yra žvalgai. Jie judrūs, iniciatyvūs, lengvai mokosi ir gerai atsimena. O svarbiausia sugeba perduoti informaciją savo grupės skruzdėms - maisto gabentojoms. Ieškant maisto (pvz. didžiosios rudosios miško skruzdės) susiformuoja pastovios grupės sudarytos iš 1 žvalgo ir 4-7 maisto tiekėjų. Kiekvienas žvalgas radęs maisto kontaktuoja tik su savo grupe. Taigi skruzdė - žvalgas pažįsta ir išskiria tik savo grupės atstovus. Skruzdės -tiekėjai supranta ir atsimena žvalgo perduotą informaciją, tačiau jo darbo atlikti negali. Vadinasi, individuali skruzdė turi nemenką reikšmę skruzdėlyno visuomenėje.

Skruzdėlės turi išvystytą kalbinę elgseną - informacijos perdavimą signalais (įvairiais, greitais antenų ir čiupiklių prisilietimais) ir kvapais. „Žvalgai“ grįždami iš savo kelionių, palieka paskui save feromonų (kvapi cheminė medžiaga) pėdsaką, kuris suteikia galimybę „rinkėjams“ nustatyti kryptį ir sutrumpinti kelionę maisto šaltinio link. Skruzdėms-maisto tiekėjoms vis keliaujant tuo pačiu keliu ir nešant krovinį į skruzdėlyną, feromonų pėdsakas vis stiprėja ir nukreipia skruzdžių srautą trumpiausiu keliu. Taip sutaupomas laikas ir energija maisto pargabenimui. Skruzdėlės yra vienos iš nedaugelio gyvūnų, kuriems nesvetimas dvipusis eismas, kai nevengiama dalintis kelio plotą.

Manoma, kad skruzdės gali mokytis iš savo šeimos narių. Skruzdėms būdinga tam tikra įgimta elgsena (pvz. medžiojimo būdas), bet pas vienus individus ši elgsena pilnai išreikšta, o kituose yra lyg miegančioje formoje. Tokiu atveju, jei medžiojamų objektų yra daug, skruzdės „miegalės“ stebėdamos savo gentaines greitai įgyja reikiamų įgūdžių. Skruzdžių elgseną apsprendžia ne tik įgimta stereotipinė elgsena, bet ir individualiai įgyta patirtis.

Kaip skruzdėlės pasaulį pažįsta?

Kaip ir dauguma vabzdžių, skruzdėlės turi sudėtines akis, kurios sudarytos iš daugybės mažų akelių (facečių (omatidijų)). Sudėtinėmis akimis skruzdėlės geba matyti tik arti esančius objektus, tačiau gana gerai skiria judančius.  Be šių sudėtinių akių, viršugalvyje yra dar trys paprastos akeles, kurios skiria šviesos intensyvumą. Skruzdžių akys skiria poliarizuotus Saulės spindulius ir yra jautrios ultravioletiniam spektrui.

Skruzdžių rega gana silpna, tačiau regėjimo aštrumas skirtingų rūšių yra nevienodas, kai kurios po žeme gyvenančios rūšys gali būti visai aklos. Regos stiprumas skiriasi ir tarp tos pačios rūšies skirtingų kastų atstovų. Žvalgai ir medžiotojai bei statytojai mato geriau, o skruzdėlyno tvarkytojos ir auklės, kurios šmirinėja tamsiuose požeminiuose koridoriuose – blogiau.

Skruzdžių klausa labai selektyvi.  Jos girdi tik tai, kas svarbu išgyvenimui. Kaip žinia, garso bangos gali sklisti ne tik oru, bet ir žeme, medžių kamienais ir kitomis „kietomis substancijomis“. Kad šiuos „kietuosius garsus“ atpažinti, reikalingi organai, kurie gebėtų išskirti substratų vibracijas. Skruzdžių klausos organai yra išsidėstę beveik po visą kūną (kur tik yra galimybė susiliesti su „skambančiais“ paviršiais).

Skruzdėlės blogai mato, bet tai kompensuoja labai gera uosle (nustatyta, kad įvairius kvapus lengvai ir greitai įsimena). Kvapams jautrūs organai yra išsidėstę antenose. Antenomis skruzdėlės labai gerai ne tik skiria kvapus (įvairias chemines medžiagas), bet ir jaučia oro sroves bei vibracijas. Antenų prisilietimais gali priimti ir perduoti viena kitai įvairius informacinius signalus.

Kaip skruzdėlės randa kelią namo?

Skruzdės gerai atsimena įvairių smulkių objektų išsidėstymą greta skruzdėlyno.  Tai padeda joms nepasiklysti ir rasti kelia namo remiantis regimąja atmintimi bei pagal saulės padėtį danguje. Skruzdė sunkų, stambų krovinį tempia atbula, todėl retkarčiais vis sustoja, padeda nešulį ir apsižvalgo, kad įsitikinti ar teisinga kryptimi eina.

Skruzdžių žvalgai maisto ieško, nutoldami apie 200 metrų nuo skruzdėlyno. Bėgdami jie palieka kvapų pėdsaką, pagal kurį ir grįžta atgalios. Kai kurios skruzdžių rūšys medžioja ir maisto ieško nakčia, todėl labai svarbu pažymėti kelią. Skruzdės taip pat gali įvertinti ir atsiminti nueito atstumo dydį, lyg skaičiuotų žingsniamačiu kuria kryptimi ir kiek nuėjo.

Taigi skruzdėlės orientuojasi aplinkoje pagal įsidėmėtus vizualinius orientyrus, Saulės padėtį, kvapų žymeklius bei pagal įsimintą nužingsniuotą atstumą. Visa ši informacija yra apibendrinama ir randamas trumpiausias kelias į skruzdėlyną. Kai kurios skruzdžių rūšys jautrios Žemės magnetiniam laukiui ir tai geba panaudoti savo navigacijai.

Kaip skruzdėlės bendrauja?

Skruzdėlyno bendruomenė yra labai sudėtinga visuomeninė struktūra. Kad skruzdžių kolonija vystytųsi ir išgyventų,  būtinas kiekvieno bendruomenės nario atpažinimas ir bendravimas visų su visais.

Nustatyta, kad skruzdės bendrauja lytėjimu ir tam tikrais garsais, tačiau didžiausią reikšmę turi cheminė komunikacija feromonais. Feromonai – tai organizme gaminamos signalinės kvapios medžiagos, kurių dėka perduodama įvairi informacija kitiems bendruomenės nariams.

Feromonai yra maišomi su maistu ir juo dalijantis yra perduodama informacija apie šeimą visiems skruzdėlyno nariams. Taip skruzdės „sužino“ kokio maisto bendruomenei stinga, kokia yra motinėlės sveikata ir kt. Pagal kvapą skruzdės atpažįsta savo lizdo gyventojus. Jei skruzdė atskiriama nuo šeimos, laikui bėgant ji praranda gimtojo skruzdėlyno kvapą.  Išskiriamų feromonų sudėtis (ir kvapas) skiriasi priklausomai nuo perduodamos informacijos. Sužeista skruzdėlė išskiria pavojaus kvapą, sušaukia visas greta esančias gentaines ir apjungia jas pulti priešą. Skruzdė žvalgas signalinėmis medžiagomis žymi kelią iki maisto ir atgalios į skruzdėlyną. Skirtingais kvapais dalijasi statytojos, kai reikia remontuoti lizdą ir auklės, kai reikia prižiūrėti motinėlę ar lervytes. Kvapas nusako kokiai kastai skruzdėlė priklauso. Kvapus skruzdės užuodžia savo ilgais, laibais ūseliais (nustato kvapo kryptį ir intensyvumą).

Skruzdės bendrauja ir prisiliesdamos viena prie kitos ūseliais. Skirtingu dažnumu stuksendamos ūseliais, jos prašosi pamaitinamos, o žvalgai savo grupei praneša kur yra maistas. Skruzdės taip pat komunikuoja įvairiais čirškiančiais garsais, kuriuos sukelia stuksendamos pilveliu (jo nareliais ar priedėliais) bei žandais (mandibulėmis). Kai kurioms rūšims garsinis bendravimas galimas net lėliukės stadijoje. Taip lėliukės prisišaukia aukles ir praneša, kad reikia jomis pasirūpinti.

Kaip įvairios skruzdžių rūšys tarpusavyje sugyvena?

Skirtingų skruzdžių rūšių tarpusavio sugyvenimai būna gana skirtingi. Artimos rūšys gali net susiręsti bendrą skruzdėlyną (sudėtinį lizdą) ir gyventi lyg kokie skirtingų laiptinių kaimynai, kurie vaikšto tais pačiais takais, o reikalui prispyrus kartu tvarko stogą ar dalijasi maistu.

Tačiau dažniausiai tarpusavio santykiai nėra draugiški ir šį nedraugiškumą apibūdina toks terminas, kaip „socialinis parazitizmas“. Socialinis parazitizmas – tai, dviejų ar daugiau skruzdžių rūšių sambūvis esant priešiškiems santykiams: kai viena skruzdžių rūšis (parazitas) tam tikrą laiką naudoja kitą skruzdžių rūšį (šeimininką) savo poreikiams.

Išskiriami keli pagrindiniai socialinio parazitizmo tipai: laikinasis, pastovusis ir vergvaldystė.

Laikinasis parazitavimas atrodo lyg ir mažesnis blogis, bet neapsigaukite – skruzdėlių šeimynai, kurią  pasirinko parazituojanti skruzdė – baigiasi blogai. Istorija prasideda kai, pavyzdžiui jaunoji geltonosios skruzdės karalienė (Lasius umbratus) iš gimtojo lizdo išskrenda kurti naujos kolonijos. Tačiau ji nesivargins pati rūpintis pirmosiomis lervytėmis, o ieškos sodinės juodosios skruzdės (Lasius niger) kolonijos. Aptikus lizdą, jaunoji karalienė apgaulės būdu pateks vidun, nugalabys karalienę šeimininkę ir įsikurs jos vietoje. Neužilgo įsibrovėlė pradės dėti kiaušinius, o svetimo lizdo darbininkės rūpinsis ja ir jos atžalomis. Palaipsniui parazitinės skruzdės palikuonės  visiškai pakeis nužudytos karalienės darbininkes. Kaip įsibrovėlei pavyksta nesustabdytai patekti į svetimą lizdą? Kaip žinia, skruzdės yra beveik aklos ir saviškį nuo svetimo skiria tik pagal kvapą. Parazituojanti karalienė į svetimą lizdą patenka prisidengusi susikurta kvapų uždanga (cheminė imitacija). Šis parazitavimo būdas neretas, taip savo kolonijas pradeda ir juodoji medžių skruzdėlė (Lasius fuliginosus).

Pasaulyje yra apie 13 000 skruzdėlių rūšių ir kartu paėmus, jos valgo beveik viską. Skruzdės visuomeniniai gyvūnai, todėl atskiro individo surinktas maistas jam nepriklauso ir pradžioje yra skirtas bendruomenei. Taigi vyrauja nuostata – pradžioje pamaitink savo artimą.

Skruzdėlės virškinimo sistemoje yra tai kas atitiktų mūsų: burnos ertmę, ryklę, seilių liaukas. Stemplė yra ilga ir eina per visą krūtinės dalį. Prieš stemplei susijungiant su „skrandžiu“ yra išplatėjusi atauga – tai „visuomeninis skrandis“. Jame yra kaupiamas maistas ir juo dalijamasi su skruzdėlyno nariais. „Visuomeninį“ ir „asmeninį“ skrandį, kuriame vyksta tikrasis virškinimas, skiria vožtuvai, pro kuriuos maistas (skirtas skruzdei išgyventi) patenka mažomis porcijomis.

Kad gauti gyvybinei veiklai būtinos energijos, skruzdėlėms reikalingas maistas, kuriame įvairiomis proporcijomis gausu angliavandenių, baltymų, riebalų. Tačiau ne visos skruzdžių rūšys maitinasi tuo pačiu maistu. Vienos rūšys teikia pirmenybę angliavandeniliams, o kitos maistui, kuriame gausu baltymų ir riebalų.

Skruzdės tiesiog dievina saldumynus. Jos ieško ir renka žiedų nektarą bei augalų išskiriamas saldžias sultis, amarų (ir kitų vabzdžių) lipčių. Tam  kad gauti saldžių amarų išskyrų, skruzdės juos (lyg kaimenę) prižiūri, saugo ir globoja. Veganišką racioną sudaro įvairios sėklos, grūdai, augalų lapai. Angliavandeniais turtingas maistas (kurio dėka lengvai gaunama daug energijos) ypač reikalingas darbininkėms, o baltyminis maistas skirtas lervytėms ir skruzdžių motinai. Norėdamos apsirūpinti baltyminiu maistu, skruzdėlės aktyviai medžioja (įvairius bestuburius) arba surenka maitą. Skruzdėlės taip pat geria vandenį.

Surinktas maistas yra gabenamas į lizdą ir padalinamas visiems kolonijos nariams.

Mūsų miškuose gyvenančių rudųjų miško skruzdėlių racioną (pagal masę) sudaro: amarų lipčius – 62 %, vabzdžiai ir kiti bestuburiai – 33 %, augalų sultys – 4,5 %, maita ir grybai – 0,3 %, sėklos – 0,2 %.

Vienos iš plėšriausių yra keliaujančios arba skruzdės legionierės (Aenictinae, Dorylus, Ecitoninae) gyvenančios tropikuose ir subtropikuose. Šios skruzdės nestato pastovių skruzdėlynų, o keliauja iš vienos vietos į kitą, pakeliui surydamos visa kas gyva. Lapkirtės skruzdės (Acromyrmex, Atta) augina požeminius grybų sodus, o dykumose ir sausose savanose gyvenančios rūšys (Messor pergandei) renka sėklas ir kaupia jas kaip maisto atsargas. 

Paskutinė atnaujinimo data: 2022-03-14