Sraigė priskiriama gyvūnų karalystei, moliuskų arba minkštakūnių tipui. Moliuskai (po nariuotakojų) yra gausiausias gyvūnų tipas, kuriam priskiriama apie 200 000 rūšių. Tai labai sena gyvūnų grupė, atsiradusi kambro periode (maždaug prieš 542 mln. m.).
Nors moliuskai gyvena ir sausumoje, tačiau didžioji dalis yra jūrų, vandenynų bei gėlųjų vandenų gyventojai. Šie minkštakūniai padarai sudaro apie 23% visų žinomų jūros organizmų.
Moliuskai skirstomi į keletą klasių. Jei esat ragavę austrių ar midijų, žinot kaip atrodo dvigeldžiai (Bivalvia) moliuskai. Sausumos ir jūrų sraigės bei šliužai priskiriami pilvakojų (Gastropoda) klasei. Aštuonkojai, kalmarai bei sepijos taip pat yra moliuskai ir priskiriami galvakojų (Cephalopoda) klasei. Šios trys moliuskų klasės yra žinomiausios ir didžiausios, tačiau jūrose gyvena dar bent dešimčiai klasių priskiriamų moliuskų. Vandenynų gelmės neištyrinėtos ir naujų rūšių vis atrandama.
Moliuskai įvairūs savo išvaizda, gali misti gyvūniniu ar augaliniu maistu, kurį gauna pasyviai filtruodami ar aktyviai ieškodami bei medžiodami. Savo minkštą kūną jie gali slėpti kriauklėje arba jei gyvenimo būdas labai aktyvus, kaip aštuonkojų ir kalmarų – kriauklė bus visai sunykusi ir virtusi permatoma plokštele. Nežiūrint išvaizdos ir gyvenimo būdo įvairovės, visi moliuskai yra nesegmentuoti gyvūnai ir juos vienija tik specialistams akivaizdi savybė – kūno tarpai tarp organų užpildyti puriu jungiamuoju audiniu (parenchima) – todėl ir pavadinti minkštakūniais.
Visa kas gyva turi prasmę. Moliuskai yra labai svarbūs ekosistemos mitybos grandinėje. Jais minta aibė gyvūnų, o ir žmonių racione moliuskai sudaro svarbią dalį. Vandens kokybės palaikyme labai svarbūs dvigeldžiai moliuskai. Jie maisto daleles susigaudo filtruodami vandenį ir taip jį apvalo nuo mikroorganizmų bei skendinčių dalelių.
Moliuskai ne tik žmonių maistui yra tinkami. Kriauklių perlamutras naudojamas įvairiems dekoratyviems daiktams gaminti, o kriauklių miltai – galvijams šerti. Moliuskuose auginami perlai, o antikos laikais iš Viduržemio jūroje gyvenančio moliusko (purpurinio murekso) buvo išgaunamas reto brangumo, aukso vertės pigmentas – purpuras. Juo dažytus rūbus galėjo dėvėti tik kilmingi piliečiai.
Yra moliuskų rūšių, kurios žmonėms nemielos, nes sraigiukai ar šliužiukai įsisuka į daržus bei sodus ir derlius tampa mažesnis. Laivagraužiai (Teredo navalis) dar laivų kirminais vadinami – sukelia nemenkų rūpesčių laivų savininkams. Šie kirmėliški moliuskai su kūno gale esančia aštrių kraštų kriaukle gali giliai įsigremžti į medines laivo dalis.
Taigi moliuskų reikšmė ekosistemoje ir žmogaus gyvenime yra įvairi. Vis tik labiausiai aplinką kečiančios būtybės esame mes. Daugeliui moliuskų rūšių (ypač sausumos ir gėlavandenių) dėl aktyvios žmonių veiklos, šiuo metu gresia išnykimo pavojus.
Lietuvoje gyvena apie 150 moliuskų rūšių, 64 iš jų aptinkamos gėluosiuose vandenyse. Kuršių nerijoje nebuvo vykdyti nuoseklūs šios gyvūnų grupės tyrimai.
Apie 78 % visų pasaulio moliuskų priskiriami pilvakojų klasei tai visiems žinomos sraigės ir šliužai. Sraigės kūną slepia spirališkai susisukusioje kalkinėje kriauklėje, o štai šliužai ją yra praradę. Pilvakojai moliuskai gyvena sausumoje, jūrose, vandenynuose bei gėlame vandenyje. Jūrinių pilvakojų yra daugiausia.
Kas laikė savam delne sraigę ir gal kantriai laukė, kol ji iškiš ragelius, galėtų pasakyti, kad šis gyvūnas turi kažką panašaus į galvą. Taigi – pilvakojų kūne gana aiškiai išsiskiria 3 dalys: galva, liemuo ir raumeninga pilvinė dalis, kuri vadinama koja, nes ja gyvūnas šliaužioja. Galvoje yra 4 čiuopikliai, o juose regos ir uoslės organai. Galvoje taip pat yra burna. Sraigės turi liežuvį, kuris ištisai padengtas aštriais dantukais. Liemeninėje kūno dalyje yra vidaus organai (virškinimo, kvėpavimo, šalinimo, dauginimosi ir kt.). Jei moliuskas turi kriauklę, tai ir jo liemuo yra spirališkai susuktas ir atkartoja kriauklės vingius. Moliuskų, kurie turi kriauklę, liemeninė kūno dalis apgaubta ypatinga oda – vadinama mantija (prie jos tvirtinasi kriauklė). Mantija išskiria medžiagas iš kurių ir pastatytas sraigės namelis. Moliuskas auga, o kartu su juo, sluoksnelis po sluoksnelio auga ir jo kriauklė.
Sraigės galvoje yra 4 čiuopikliai. Viršutiniuose čiuopikliuose yra nedidelės akys. Įvairių moliuskų regos aštrumas yra skirtingas ir dažnai priklauso nuo mitybos būdo. Kai kurios sraigės turi primityvias akis, kuriomis tik skiria šviesą nuo tamsos, o kai kurių rūšių akys net panašios į žmogaus (turi galinčius fokusuotis lęšius). Žinoma – geresnį regėjimą turi plėšrios-mėsėdės sraigės. Esant pavojui, sraigė čiuopiklius gali įtraukti, o kai jaučiasi saugi – iškelia savo mažus teleskopus ir žvalgosi aplink. Vandens sraigės taip pat turi akis, bet negali jų sukinėti į visas puses, nes jos yra čiuopiklių pamate. Kai kurios po žeme gyvenančios sraigės yra aklos, bet tai joms gyvenimo neapsunkina. Savo čiuopikliais jos liečia bei uodžia ir puikiai orientuojasi aplinkoje.
Sraigės yra visai kurčios, bet maistą gali užuosti net iš kelių metrų (tokiam mažam gyvūnui tai nemažas pasiekimas). Apatiniais čiuopikliais, kurie yra šalia burnos ir gali sraigė užuosti ar jausti skonį.
Niekam ne paslaptis, kad vandenyje gyvenantys dvigeldžiai ir galvakojai moliuskai paprastai kvėpuoja žiaunomis, įsisavindami vandenyje esantį deguonį ir atiduodami anglies dioksidą. Tačiau žiaunomis dažniausiai naudojasi ir jūrinės sraigės. Tik dėl kriauklės ir kūno persisukimo specifikos, joms iškilo daug problemų – jų analinė anga atsisuko prie žiaunų ir norint išmatomis neužteršti įkvepiamo vandens, joms teko dar labiau tobulėti: pavyzdžiui, jūrų ausytės turi daug skylučių ir jas naudoja paeiliui – vienos kvėpavimui, kitos ertmės praskalavimui, o kitos turi skylučių ir kriauklės išpjovų derinį, kad pro vieną dalį kilstelėjus kriauklę ,,įkvėpti“, o pro kitą dalį ,,iškvėpti“. Pavyzdžiui, taip elgiasi jūrinė sraigė (Diodora aspera).
Vis tik dalis jūrų sraigių gali neturėti nei tikrųjų žiaunų: išaugos gali atsirasti ant viso kūno paviršiaus. Taip atsitiko jūrų šliužams. Dujų apykaita vyksta per kūno paviršių ar per antrines žiaunas. Kad padidėtų kūno paviršiaus plotas daugelis išvystė struktūras ,,ceratas“.
Sausumos ir dauguma gėlavandenių sraigių turi plaučius ir gali kvėpuoti oru. Šie plaučiai paprastučiai, tai tiesiog mantijos ertmė, kurios visada drėgno vidinio paviršiaus sienelės išraizgytos tankiu hemolimfagyslių tinklu. Ten vyksta deguonies ir anglies dioksido apykaita. Jei kvėpuoja plaučiais, tai oras į primityvius plaučius patenka pro kvėpavimo angą (pneumostomą), kuri yra moliusko kūno šone. Kvėpavimas vyksta mantijos dugną suspaudžiant arba atpalaiduojant. Užsidarius kvėpavimo angai mantija atsipalaiduoja, o dujų slėgis padidėja. Tai palengvina dujų apykaitą.
Kadangi dauguma gėlavandenių sraigių į vandenį pateko antriniu būdu (iš pradžių jos gyveno sausumoje), tai daugelis turi nuolat iškilti į vandens paviršių įkvėpti, o kai kurios išvystė ilgą judrų kvėpavimo vamzdelį. Štai Argentinos obuolinei sraigei (Pomacea canaliculata) nereikia vargintis, ji gali kvėpuoti oru ir pasilikdama po vandeniu. Šis moliuskas turi kvėpavimo vamzdelį. Kai kurios deguonį absorbuoja tiesiogiai per mantijos paviršių, o kitų mantijos ertmė kiek redukuojasi ir susiformuoja koniška kojos išauga, vadinama pseudožiaunomis (arba antrinėmis žiaunomis).
Gebėjimas kvėpuoti oru labai praverčia sekliuose ar eutrofikuotuose vandens telkiniuose (ypač karštos vasaros metu) kai trūksta deguonies. Nepriklausomai, kiek vandenyje yra deguonies, viena iš stambiausių Lietuvos gėlųjų vandenų sraigių - didžioji kūdrinukė (Lymnaea stagnalis) turi apie 7-9 kartus per valandą iškilti paviršių, kad įkvėpti oro.
Sraigės, kaip ir dauguma kitų moliuskų, deguonies transportui ir perdavimui organizme naudoja ne hemoglobiną, kuris kraujui suteikia raudoną spalvą ir turi geležies, o hemocianiną, kuris kraujui suteikia pilkšvai melsvą spalvą ir turi vario, todėl jis vadinamas ne krauju, o hemolimfa. Taigi, sakydami, kad sraigės turi ,,mėlyno kraujo“, būsite iš dalies teisūs.
Kiekviena gyva būtybė turi maitintis. Skirtingų sraigių rūšių dieta skiriasi. Žolėdės minta: įvairiomis augalų dalimis (lapai, stiebai, vaisiai, žievė ir kt.), grybais bei įvairia pūvančia organika. Sraigės burnoje yra lankstus „liežuvis“. Jo paviršiuje yra į trintuvę panaši plokštelė (radulė), kurią dengia chitininių dantukų eilės. Šiais dantukais moliuskas sumala maistą ir paruošia jį virškinimui. Sraigės yra labiausiai dantyti gyvūnai – turi jų apie 25 tūkst. Kai dantukai nusitrina ir iškrenta – juos pakeičia nauji, aštresni. Sraigės gali „pagraužti“ ir kalkakmenį, nes joms reikia kreidos (kalcio), kad galėtų auginti savo kiautą.
Didžioji dalis sausumos sraigių yra žolėdės, bet yra ir mėsėdžių ar visaėdžių. Doroja plėšrūnės savo auką įvairiai: kai kurios savo „liežuviu“ – radule gali išgręžti skylutes kitų sraigių apvalkaluose ar net išskirti kiautą tirpdančios rūgšties ir taip pasiekti minkštą kūną viduje.
Dauguma plėšriųjų sausumos sraigių, jei pasitaikys galimybė, užpuls kitas sraiges ar šliužus. Jei tokios sėkmės nebus – tenkinsis augaliniu maistu. O štai Naujoje Zelandijoje gyvenanti sraigė Powelliphanta, turi išskirtinį skonį – minta įvairiais bestuburiais, daugiausia sliekais. Šios milžiniškos sraigės (apie 9 cm skersmens) medžioja naktį. Užuodusi slieką, ji prišliaužia ir sučiumpa burna, panašia į raumeningą žarną bei susiurbia savo auką lyg spagetį.
Didžioji dauguma sraigių – plėšrūnių yra vandenų gyventojos. Jos dažnai yra ginkluotos rimtais paralyžiuojančiais nuodais (jų grobis įvairios žuvys).
Sraigės nėra kurčios ir beveik nėra aklos, tačiau jų jutimai – kitokie, todėl ieškodamos partnerio pasikliauja skoniu ir kvapais. Įdomiausia tai, kad jų ,,nosis“ yra ant akių čiuopiklių, iš karto po akimis. Jos tiesiog seka atrastu gleivių taku tol, kol sutinka sau porą. Tada prasideda sudėtingas „piršlybų ir vedybų ritualas“, kuris skirtingoms rūšims yra skirtingas ir nufilmavus tą ritualą, galima net nustatyti naują rūšį. Dažniausiai iš pradžių sekioja viena kitą ir stengiasi viena kitai įkąsti, po to liečia viena kitą čiuopikliais, glaudžiasi pado plokštuma... uodžia ir ragauja ir šis „poravimosi šokis“ gali trukti valandų valandas (priklausomai nuo rūšies iki 5-10 val.). O paskui atsitinka keistas dalykas ... kai kurios sraigės viena į kitą iššauna aštrias durklo pavidalo „meilės strėles“, kurios (jei pataiko) įsminga į kūną. „Meilės strėlės“ sudarytos iš kalcio karbonato. Po šio keisto „pasismaigstymo“ ritualo vyksta tikrasis poravimasis, kai sraigės apvaisina viena kitą. Ilgą laiką nebuvo žinoma šios poravimosi įžangos reikšmė. Dabartiniu metu vis daugiau įrodymų, kad „strėlių“ gleivėse yra hormono, kuris palengvina spermos priėmimą ir apvaisinama daugiau kiaušinėlių bei jie būna gyvybingesni.
Turbūt patys keisčiausiai besiporuojantys šliužai Lietuvoje būtų Didieji šliužai (Limax maximus): jei kartais naktį išgirsite nerimastingai lojantį šunį ir žiūrintį į lubas, nenustebkite ten pamatę pakibusius šliužus: https://www.youtube.com/embed/SjNHvTlInJE?rel=0
Pažiūrėti, kaip poruojasi skirtingi šliužai, galite vokiečių mokslininkės dr. Heike Reise puslapyje: https://malagr.de/reise/reise.htm (spragtelėkite ant šliužiukų poros arba ant nuorodos ir pamatysite, ko nematę).
Vynuoginę sraigę daugelis tikrai žinome. Tai pati didžiausia Centrinės ir Rytų Europos sausumos sraigė, jos kriauklės skersmuo siekia iki 5cm ir tuomet ji sveria apie 45 g, bet kūno masė gali svyruoti priklausomai nuo aplinkos drėgmės, nes karštu sausringu laikotarpiu gali prarasti daug vandens ir palengvėja.
,,Vynuoginė sraigė“ pavadinimas rodo, kad lietuviai ją sieja su vynuogynais. Tačiau Europoje ši sraigė kitaip vadinama: ją vadina Romos, Burgundijos, valgomąja sraige arba tiesiog ,,eskargotu“. Visi pavadinimai nurodo ilgą auginimo ir naudojimo maistui istoriją. ,,Escargot” išvertus iš prancūzų kalbos – sraigė, ir tai yra sraigių patiekalas, kuris yra įprastas skanėstas daugelyje Europos šalių, tokių kaip Prancūzija, Ispanija ir Portugalija. Escargot paprastai patiekiamas kaip užkandis ar pagrindinis patiekalas. Maistui vartojama tik sraigės raumeninga koja. Tradiciškai prancūziško stiliaus virtos sraigės gaminamos su petražolių ir česnako sviestu. Beje, ankstesniais laikais patiekalai iš sraigių nebuvo laikomi delikatesu, tai buvo tiesiog lengvai pagaunamas maistas. Vynuogines sraiges tikslingai auginti maistui pirmieji pradėjo senovės romėnai. Vėlesniais istoriniais laikais vynuogines sraiges augino vienuolynų soduose, nes buvo manyta, kad jos tinkamas maistas pasninko metu. Plintant krikščionybei ir vienuoliams savuosiuose soduose įkurdinant vynuogines sraiges, jos išplito po visą Europą. Taip pat valgomi ir sraigių kiaušinėliai (vadinami sraigių ikrais).
Sraigės aktyvią veiklą pradeda įšilus pavasariui ir savaisiais sraigiškais reikalais užsiima iki pirmųjų šalnų. Jos augalėdės ir maitintis iššliaužia, kai aplinka pakankamai drėgna ir vėsi – vakare ar lietui nulijus. Vynuoginės sraigės – hermafroditės, jos deda stambius (iki 5 mm) kiaušinėlius. Dėtis gali siekti iki 80 kiaušinėlių. Natūraliomis sąlygomis moliuskas iki 19-20 g (prekinio svorio) užauga per 3-4 metus, o auginant nelaisvėje jau antrais metais gali užaugti iki 20 g. Vynuoginės sraigės gyvena pakankamai ilgai – gamtoje vidutiniškai 7-8 metus, o jei pavyksta išsislapstyti nuo plėšrūnų tai ir iki 20 metų. Nelaisvėje gyvena ilgiau. Švedijoje užregistruota sraigė išgyvenusi 35 metus.
Karštomis dienomis sraigės gali prisilipinti prie medžių sudžiūstančia gleivių plėvele ir taip prakabėti savaitę, taupydamos vandenį ir ,,miegodamos“, todėl kai kuriuose Lietuvos regionuose lietuviai jas vadina ,,medžių gumbais“. Atšalus orams, žiemojimui sraigė irgi ruošiasi rimtai – įsirausia giliai dirvon (iki 30 cm gylio), kriauklės angą užsandarina kalkėta pertvara (epifragma) ir irgi panyra miegan – anabiozės būsenon. Anabiozė – reiškinys, kai organizmo gyvybiniai procesai labai sulėtėja ir toks gebėjimas padeda išgyventi sunkius laikus. Žiemos miegu sraigės miega iki 3 mėnesių, yra žinoma, kad jos kūne tuo metu susidaro ,,antifrizas“, kuris leidžia nesušalti.
Vynuoginės sraigės ne tik maistui tinka: nuo Hipokrato laikų jos buvo naudojamos medicinai, pavyzdžiui, buvo manoma, kad jų gleivės padeda užgydyti įvairias žaizdas, ypač nudegimo, o kaip vaistas tinka nuo tuberkuliozės ar nefrito. Įdomu, kad prie jų medicininių savybių grįžtama šiais laikais ir iš jų gaminami ne tik įvairūs farmakologiniai, bet ir kosmetiniai preparatai (veido ir plaukų kaukės ir panašiai).
Moliuskų metai dar nesibaigė ... ir siūlome susipažinti su dvigeldžiais moliuskais, kurie išskirtinai gyvena tik vandenų buveinėse (gėlose ir sūriose). Dvigeldžiai reiškia, kad kriauklė susideda iš dviejų geldelių, kurios jungiasi nugarinėje pusėje. Šių moliuskų kriauklė lyg sudėti delnai. Geldeles suglaudžia ir praveria 1 ar 2 stiprūs suveriamieji raumenys. Sandariai uždaryta kriauklė apsaugo gyvūną nuo grobuonių.
Dvigeldžio moliusko kūnas susideda iš nugarinės dalies (pavadinkime tai liemeniu) ir pilvinės dalies. Pilvinėje dalyje yra raumeninga išauga (kiek primenanti liežuvį), kurios dėka moliuskas gali judėti, todėl ši išauga vadinama - koja. Koja moliuskas įsirausia į smėlį arba lėtai juda – iškiša koją į priekį ir paskui patraukia visą kūną. Dvigeldžiai moliuskai, skirtingai nei pilvakojai (sraigės ir šliužai), neturi galvos su čiupikliais bei akimis ir burna, todėl jie dar vadinami begalviais.
Dvigeldžio moliusko išorinė sandara kairėje ir Midijos išorinė sandara dešinėje
Jei pilvakojai moliuskai (sraigės) šliaužia lėtai, tai dvigeldžiai yra dar didesni lėtūnai ir juda apie 20-30 cm/val. Kai kurie dvigeldžiai – pvz. midijos gyvena visai nejudėdami. Kai midijų lervos metamorfozės metu prisitvirtina prie substrato (pvz. dugno akmenų) taip ir lieka visam gyvenimui. Sėslių dvigeldžių moliuskų koja yra sumažėjusi, o joje yra liauka, kuri išskiria organinę medžiagą – bisusą, kuri išorėje sukietėja ir virsta tvirtais siūlais, kurių dėka moliuskas prisitvirtina prie substrato.
Visi dvigeldžiai moliuskai gyvena vandens telkinio dugne (bentosiniai gyvūnai) ir maitinasi pasyviai filtruodami iš aplinkos planktoną ar augalinį detritą (kurį atneša vandens srovė). Dažnai vandens srovė su maistu patenka į gyvūno kūną per vamzdelio pavidalo sifoną (sifonai gali būti vienas arba du). Taip pasyviai besimaitinantiems gyvūnams visai nereikalingas judrumas. Dvigeldžiai moliuskai kvėpuoja žiaunomis.
Dauguma dvigeldžių moliuskų yra skirtalyčiai. Apvaisinimas išorinis, lytiniai produktai (kiaušinėliai ir spermiai) išleidžiami į vandenį. Po apvaisinimo Iš kiaušinėlių išsirita planktoninės lervos ir jos išnešiojamos vandens srovių. Lervos praeina kelias vystymosi stadijas kol tampa mažais moliuskiukais.
Dvigeldžiai moliuskai – svarbūs vandens valytojai. Midijos, širdutės, dreisenos per parą apvalo kelis šimtus kubinių metrų vandens, todėl vadinamos biofiltratoriais. Moliuskai taip pat yra svarbus maistas įvairiems gyvūnams, (pvz. jūrinėms antims, kurios žiemoja Baltijos jūros priekrantėje).
Sraigės gyvena ne tik sausumos, bet ir vandenų buveinėse. Išties – pradžioje pilvakojai moliuskai buvo jūrų gyventojai, o gėlieji vandenys ir sausumos buveinės tapo apgyvendintos vėliau. Vandenyje gyvenančios sraigės kvėpuoja žiaunomis arba primityviais plaučiais (mantija).
Moliuskai vandens telkinio dugne (K. Dambrauskienės nuotr.)
Kuršių mariose buvo atrastos 36-ios sraigių rūšys, iš kurių 17-a yra retos, o likusios tinkamose buveinėse gana įprastos. Net 61 % marių sraigių kvėpuoja atmosferos oru ir tai yra puiki savybė kai tenka gyventi eutrofikuotame vandens telkinyje, kur dažnai ištirpusio deguonies būna nepakankamai.
Vaikštinėjant marių pakrante galima aptikti pelkinės (Stagnicola palustris) (kriauklės ilgis 1,7 cm) ar didžiosios (Lymnaea stagnalis) kūdrinukės kiaukutų. Didžiosios kūdrinukės kriauklė gali siekti 4,5-6 cm ilgio ir tai yra didžiausia marių sraigė.
Didžiosios kūdrinukės kriauklės kairėje, paprastoji bitinija viduryje, upinė nendrenė dešinėje
_0241_(38809559102).jpg ){kind=link}
Gali pasisekti rasti sraigių kiaukutus su dangteliais (operculum). Dažniausiai tai būtų paprastosios bitinijos (Bithynia tentaculata) ar upinės nendrenės (Viviparus viviparus) kriauklės. Upinė nendrenė užauga didesnė (2,5–3,5 cm) nei paprastoji bitinija (1,2-1,5 cm) ir jos kriauklė išrašyta gana ryškiu juostuotu raštu.
Didžiosios ratvijos (Planorbarius corneus) (kriauklės ilgis iki 3,5 cm) ir paprastosios ritinukės (Planorbis planorbis) (kriauklės ilgis iki 1,5-2 cm) kiaukutai panašūs į suktus avino ragus. Kai kurių moliuskų kiaukutai panašūs į mažas auseles. Taip susuktas kriaukleles turi žolinė (Radix balthica) (1,5-2,8 cm) ir ausiškoji (Radix auricularia) (3 cm) maurinukės.
Didžioji ratvija kairėje; ausiškoji maurinukė dešinėje
Kam labai smalsu, Kuršių marių moliuskų sąrašas yra čia.
Yra sraigių, kurios nededa kiaušinių, o išsyk į pasaulį gyvus sraigiukus paleidžia. Viena iš tokių gyvavedžių sraigių gyvena ir Kuršių mariose, tai – upinė nendrenė (Viviparus viviparus).
Dauguma sraigių yra hermafroditės, o upinės nendrenės – skirtalytės. To paties amžiaus patinėliai yra kiek mažesni už pateles. Upinė nendrenė gali užaugti iki 5 cm dydžio ir gyvena apie 5-6 metus. Lytinė branda pasiekiama po dvejų metų, kai sraigė būna apie 2 cm ilgio. Apvaisinti kiaušinėliai inkubuojasi ir vystosi praplatėjusiame kiaušintakyje. Patelės kūne embrionai vystosi visą vasarą. Vystymosi pabaigoje, susiformavę sraigiukai, vienas po kito (po keletą per dieną) palieka motinos kūną. Gimdami jie dar būna apgaubti išbrinkusio kiaušinėlio apvalkalo iš kurio greitai išsivaduoja. Gimsta nuo 10 iki 30 mažų sraigiukų, kurie jau turi kiaukutus (tegu ir skaidrius bei trapius) ir išsyk pradeda gyventi savarankiškai.
Kvėpuoja upinė nendrenė žiaunomis ir šliaužiojo vandens telkinio dugnu rankiodama ir misdama viskuo kas „po kojomis guli“: augalų liekanomis, detritu ir tuo pačiu puikiai filtruoja vandenį.
Esant nepalankioms sąlygoms šios sraigės gali savo kiaute saugiai užsibarikaduoti, nes turi prie viršutinės kojos dalies pritvirtintą „dangtelį“ – operkulą (operculum). Operkulu lyg liuku sraigė uždaro kiaukuto angą ir taip gali apsisaugoti nuo išdžiūvimo ar plėšrūnų.
Paskutinė atnaujinimo data: 2022-03-14
