Lietuvoje gyvenantys šikšnosparniai minta TIK vabzdžiais. Kuršių nerijoje, kaip ir žemyninėje dalyje, skirtingų rūšių šikšnosparniai čia medžioja įvairius skraidančius ir neskraidančius vabzdžius. Tai naktiniai drugiai (kandys, sprindžiai, pelėdgalviai, ugniukai), dvisparniai (uodai, musės, sparvos), vabalai (mėšlavabaliai, žygiai, grambuoliai), laumžirgiai, lašalai, vorai. Per medžioklę šikšnosparnis gali suėsti trečdalį savo kūno svorio vabzdžių ir pasunkėti beveik dvigubai, todėl jo grobis siekia net keliasdešimt tūkstančius vabzdžių per naktį.
Šikšnosparniai maisto ieškosi pradėjus temti ir iki pat aušros, todėl ilgomis vasaros naktimis juos lengva pastebėti. Dažniausiai jie maitinasi ištisą naktį, tačiau kai kurios rūšys daro pertraukas ir sugrįžta pailsėti į savo slėptuves. Medžioja jie įvairiose vietose: virš ir prie vandens telkinių, miško proskynose, pievose, pamiškėse, virš kelių ir gyvenvietėse. Daugiausia šikšnosparniai medžioja skraidydami, o štai rudasis ausylis grobį sau geba sučiupti ant medžių šakų, lapų ar sienų. Dažniausiai skraido netoli slėptuvių savo mitybinėse teritorijose įvairiame aukštyje kaip, pavyzdžiui, vandeninis pelėausis sklendžia beveik vandens paviršiumi, o rudasis nakviša ieškodamas maisto pakyla net į 20 m aukštį.
Šikšnosparnių mitybos racionas akivaizdžiai naudingas žmonėms – jie sunaikina daug mums kenksmingų vabzdžių.
Iliustracijos autorė: Viktorija Ežiukas
Iš tiesų šikšnosparniai lizdų nesuka ir mėgsta vietas, kuriose yra senų drevių, uoksų, nudžiūvusių medžių, plyšių, apleistų pastatų, todėl kapinėse irgi galima juos pamatyti. Dažniausiai jie apsistoja miškuose (pvz., rudasis nakviša), aplink gyvenvietes (pvz., natuzijaus šikšniukas), vandens telkinius (pvz., vandeninis pelėausis). Kuršių nerijos nacionaliniame parke įvairių rūšių šikšnosparniai gausiausiai užfiksuoti Smiltynėje, Gintaro įlankoje Juodkrantėje, kormoranų kolonijoje, prie naujosios perkėlos.
Gegužė – metas, kai šikšnosparniai ieško vietos veistis, bet jiems tinkamų drevių, plyšių, palėpių, rūsių ir landų mažėja remontuojant pastatus bei tvarkant mišką. Dirbtinės buveinės – inkilai – vienas iš būdų jiems padėti.
Tad, jeigu jums kils mintis imtis gero darbo, pirmiausia reiktų susimeistrauti inkilą pagal brėžinius (www.siksnosparniai.lt), nudažyti jį tamsia spalva, parinkti aukštą medį ir įkelti į mažiausiai 3 metrų aukštį. Vieni inkilai yra su pertvaromis, gausiai kolonijai, jie kabinami po vieną į medį. Kiti yra vienos kameros, tokie kabinami po tris šalia vienas kito. Šikšnosparniai į inkilą skrenda iš apačios į viršų, todėl svarbu, kad aplink parinktą medį nebūtų krūmų, nes jie trukdo patekti į inkilą. Šikšnosparnių jaunikliai mėgsta šilumą ir saugumą, todėl inkilas turi gauti kuo daugiau saulės šviesos ir tvirtai laikytis.
Jei jūsų įrengtame inkile apsigyveno šikšnosparnių kolonija, joje rasite tik pateles su jaunikliais, nes patinai laikosi pavieniui ir jaunikliais nesidomi. Nenustebkite, jei kolonija inkilą staiga apleido – inkilas šikšnosparniams yra tarsi laikinas viešbutis, o ne nuolatiniai namai. Kaip doras šeimininkas kartas nuo karto pasirūpinkite jo tvirtumu bei švara, kad atklydusi nauja kolonija galėtų ramiai veistis.
Iliustracijos autorė: Viktorija Ežiukas
Šie žvėreliai yra atskira žinduolių rūšis, paukščiai ir pelės jiems ne giminaičiai. Šikšnosparniai yra gausiausia žinduolių grupė savo rūšine įvairove po graužikų. Pasaulyje žinoma virš 1000 šikšnosparnių rūšių, Kuršių nerijoje užfiksuota 14. Savo biologija jie yra unikalūs iš visų kitų žinduolių – puikiai skraido ir orientuojasi ultragarsu.
Šikšnosparnių pavadinimas yra kilęs iš žodžio „šikšna“ – išdirbta be plaukų oda, nes jų sparnai aptraukti skraidymo plėve. Lietuvos šikšnosparnių kūnas yra apaugęs rudu arba pilkos spalvos tankiu ir švelniu kailiuku. Jų priekinė galūnė – sparnų viršuje esantis vienas pirštas su aštriu nagu, o galinės pėdutės turi 5 piršus ir riestus nagus. Šikšnosparniai skiriasi savo dydžiu ir svoriu. Didžiausias užfiksuotas Kuršių nerijoje, kaip ir žemyninėje Lietuvoje – rudasis nakviša, kurio ištiestų sparnų plotis siekia 45 cm. Skirtingos dydžiu bei forma yra ir jų ausys – sudėtingas orientacijai svarbus organas, kuriuo šikšnosparniai priima ultragarsą. Ant viso kūno, ypač ausų ir sparnų, yra daug jutimo organų, kuriais šikšnosparniai jaučia net silpniausias oro sroves.
Birželis ir liepa – šikšnosparnių jauniklių vedimo metas. Mūsų klimato juostoje atsivedama viena vada po 1-2 jauniklius. Dauguma šikšnosparnių poruojasi rudenį migracijos metu arba žiemą žiemavietėse, tačiau kiaušialąstė apvaisinama tik pavasarį. Nėštumas trunka apie 2-2,5 mėn. Patelės susiburia į veisimosi kolonijas iki 200 žvėrelių, o atsivesdamos jauniklius pasišalina toliau nuo kolonijos. Jaunikliai gimsta akli, pliki, uždaromis ausimis ir iš karto pradeda žįsti pieną. Juo minta kol užauga iki tokio pat dydžio kaip suaugęs šikšnosparnis. Kiekvienas jauniklis skleidžia individualų garsą, pagal kurį jį atpažįsta iš medžioklės grįžusi motina. Ilgi vasaros vakarai – tai puiki proga vakarinių pasivaikščiojimų metu pastebėti po saulės laidos besimaitinančius šikšnosparnius, galbūt išvysite ir skraidančių patelių su į jas įsikibusiais jaunikliais!
Europinis plačiaausis (Barbastella barbastella). Nuotraukos autorius: Tomas Kizas
Visgi, ne visi šikšnosparniai iškeliauja žiemoti, kur šilčiau. Beveik pusė Lietuvoje sutinkamų rūšių šikšnosparnių lieka Lietuvoje, žiemoja susiradę guolius rūsiuose, plyšiuose, kur būna pastovi temperatūra iki 4 ⁰C kaip, pavyzdžiui, vėlyvasis šikšnys, šiaurinis šikšnys ar rudasis ausylis. Kitos rūšys rudenį išskrenda į šiltesnio klimato kraštus, o dalis šikšnosparnių migruodami nukeliauja labai didelius atstumus. Pavyzdžiui, rudieji nakvišos, ieškodami tinkamos vietos žiemojimui, iš Lietuvos nuskrenda net 1600 km atstumą.
Pagal migravimo elgesį šikšnosparniai skirstomi į tris grupes:
• Sėslūs, kurie žiemoja ir sudaro jauniklių veisimo kolonijas viename regione, tad į žiemavietę skrenda iki 50 km atstumu.
• Reguliariai atliekantys trumpo arba vidutinio nuotolio sezoninius perskridimus (migracijos atstumas dažniausiai neviršija 500 km).
• Atliekantys reguliarius ilgo nuotolio sezoninius perskridimus (į žiemos slėptuves skrenda daugiau kaip 1000 km).
Didžiausioje Europos dalyje šikšnosparniai migruoja iš vasaros į žiemos slėptuves pietų-vakarų kryptimi, o pavasarį grįžta atgal. Dažniausiai šikšnosparniai migruoja palei jūrų pakrantes, upių slėnius ir vagas. Per neriją eina šikšnosparnių migracinis kelias ir dalis migruojančių šikšnosparnių pakliūva į paukščių žiedavimo tinklus, kur yra sužieduojami.
Iliustracijos autorė: Viktorija Ežiukas
Kuršių nerija yra unikali vieta Lietuvoje, kurią tiek veisimosi, tiek migracijos metu naudoja mažiausiai 14 rūšių šikšnosparniai. Nerija yra labai svarbi šikšnosparnių rudeninės migracijos laikotarpiu. Rudeninės migracijos metu per Kuršių neriją praskrenda nuo 700 000 iki 1000 000 individų, kai vidutiniškai per naktį praskrenda apie 16 000 individų. Gausiausiai migruoja įprastos ir dažnos rūšys.
Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje 2017-2018 m. vykdytų tyrimų metu buvo nustatyta 14 šikšnosparnių rūšių, iš kurių 6 įrašytos į Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą (Lietuvos Raudonąją knygą), visos šikšnosparnių rūšys yra įtrauktos į ES Buveinių direktyvos IV priedą, dvi rūšys – europinis plačiaausis ir kūdrinis pelėausis – į ES Buveinių direktyvos II priedą.
Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje įprastinėmis rūšimis galima laikyti šias šikšnosparnių rūšis: natuzijaus šikšniuką (Pipistrellus nathusii), šikšniuką nykštuką (Pipistrellus pipistrellus), šikšniuką mažylį (Pipistrellus pygmaeus), rudąjį nakvišą (Nyctalus noctula), šiaurinį šikšnį (Eptesicus nilssonii) ir vėlyvąjį šikšnį (Eptesicus serotinus).
Dažniausiai veisimosi metu šikšnosparniai buvo aptinkami netoli gyvenviečių ar kormoranų kolonijoje, kur yra daugiau tinkamų vietų dienojimui.
Kuršių nerijos teritorijoje rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais vyksta labai intensyvi rudeninė šikšnosparnių migracija. Intensyviausia migracija stebėta rugpjūčio naktimis, pagal šikšnosparnių skleidžiamų signalų gausumą dažniausiai registruoti natuzijaus šikšniukai. Didžiausias migracijos srautas užfiksuotas vakarinėje Kuršių nerijos pusėje. Migruojantys šikšnosparniai fiksuoti tiek pajūryje, tiek ties mišku ir kalnapušėmis užaugusiomis vietomis.
Su inventorizcijos ataskaita detaliau susipažinti galite čia.
Iliustracijos autorė: Viktorija Ežiukas
Paskutinė atnaujinimo data: 2022-03-14
