Voragyviai gamtos mylėtojams žinomi kur kas mažiau nei kiti gyvūnai. Kai kurie juos netgi painioja su vabzdžiais, kurie, skirtingai nei vorai, turi šešias kojas ir sparnus. Tačiau voragyviai viena iš gausesnių grupių.
Voragyvių (Arachnida) klasę sudaro 45 tūkstančiai rūšių, daugiau nei 100 šeimų. Tai ir nuodingi skorpionai, Laimo ligą ir erkinį encefalitą pernešančios erkės, solpūgos ir pseudoskorpionai randami ne tik po medžių žieve, sutrūnijusioje medienoje, bet ir senų knygų puslapiuose.
Ekologiniu požiūriu vorai – puikūs kenkėjų reguliatoriai, vieni svarbiausių sausumos „mažųjų plėšrūnų“. Visi vorai yra plėšrūs, užmuša savo aukas suleisdami nuodus dviem cheliceromis, esančiomis galvakrūtinės pradžioje. Vorai gali sunaikinti tūkstančius kenkėjų, tačiau taip pat gali gana ilgą laiką badauti.
Paprastasis kryžiuotis (Araneus diadematus) (G. Steiblio nuotrauka)
Lietuvoje yra 445 vorų rūšys. Turime ir kelias saugomas rūšis, įrašytas į Lietuvos Raudonąją Knygą. Vienas iš gražiausių ir didžiausių Lietuvos vorų yra plūdvoris ir boružinis storagalvis, dar vadinamas raudonuoju eresus (nes tai atitinka lotynišką pavadinimą Eresus cinnaberinus) – vienas spalvingiausių ir ryškiausių vorų, su raudonu pilveliu ir juoda, aksomine galvakrūtine. Iš Kuršių nerijoje gyvenančių vorų verta paminėti vorus kryžiuočius, kurių gražūs tinklai vasaros pabaigoje apraizgo pušų kamienus. Po 2002-ųjų Kuršių nerijoje pasirodė ir egzotiškai atrodanti vorų rūšis – tai vapsvavoriai (Argiope bruennichi). Jų pilveliai išties panašūs į vapsvų. Tai vieni didžiausių ir spalvingiausių vorų Europoje.
Pasaulyje yra žinomi trijų pobūrių vorai: nariuotapilviai, vorai-paukštėdos, dar vadinami keturplaučiais vorais, ir tikrieji vorai, sudarantys kone 90 procentų visų vorų rūšinės įvairovės. Visame pasaulyje vorų tyrimai iki šiol yra po vabzdžių tyrimų šešėliu. Yra ne vienas straipsnis, kuriame mokslininkai yra įrodę, kad vorai yra geri laboratoriniai, modeliniai tyrimo objektai, jie naudojami molekuliniuose biocheminiuose tyrimuose, ekologijos ir fiziologijos tyrimuose, aktyviai atliekami šilko struktūros tyrimai, pigmentų, tokių kaip haemocyaninas tyrimai.
Mokslas, tyrinėjantis vorus, vadinamas arachnologija. Išskiriamos kelios vorų tyrimų kryptys: fauna, paplitimas, retos rūšys, morfologijos ir fiziologijos tyrimai, sistematiniai tyrimai, bendrijų tyrimai. Įvertinus vorų rūšinę sudėtį ir gausumą galima daryti svarbias išvadas kalbant apie buveinės natūralumą ir pažeidžiamumą. Ne mažiau aktualūs yra vorų nuodų tyrimai ir jų pritaikymas medicinoje ir biochemijos moksle, vorų šilko tyrimai ir jų pritaikymas aviacijoje, medicinoje. Kaip vorų tyrimų medicinoje pavyzdys būtų tarantulų išskiriami baltymai ir nuodai, naudojami kaip analgetikai, mažinantys skausmą ir uždegimą.
Ne visi vorai gaudomuosius tinklus rezga, yra tokių, kurie medžioja lyg vieniši vilkai – tykodami. Kuršių nerijos smėlynuose gyvena toks „vilkavoris“ (teisingai šios šeimos vorai vadinami plėšriavoriais), tai smėlyninis pasalūnas (Arctosa perita). Jo kūno raštas – puiki maskuotė – tarp mažų smiltelių padedanti tapti beveik nematomu. Voras didžiausią laiko dalį praleidžia išraustame urvelyje tykodamas ir laukdamas kol auka pati prisiartins ... staigus šuolis – ir grobis sučiuptas.
Smėlyninio pasalūno patelė gana rūpestingai augina savo palikuonis. Vorė kiaušinėlius deda į suverptą kokoną bei taip jį prisitvirtina prie voratinklinių šilko liaukų, kad kokonas visada yra saugiai pakeltas ir neliečia žemės paviršiaus. Išsiritę voriukai tuoj pat užsiropsčia ant vorės pilvelio ir įsikabina į specialius plaukelius. Taip užsimaskavus jaunikliams yra saugiausia.
Smėlyninis pasalūnas gyvena atviro smėlio kopų buveinėse – Kuršių nerijai būdinga vorų rūšis.
Smėlyninis pasalūnas (E. Duderio nuotrauka)
Voro patino pakitusios galūnės primena bokso pirštines. Suaugusių patinėlių jos yra ryškios, o jauniklių – gležnos, vos pastebimos. Patelės pilvelio apačioje turi kietesnę plokštelę, kuri kaip spyna, atitinkanti raktą, kiekvienos voro rūšies yra labai individuali. Lytinis dimorfizmas išreikštas labai ryškiai. Kai kurios patelės kelis kartus didesnės už tos pačios rūšies patinėlius, su dideliu pilveliu. Pavyzdžiui, Nephila genties patelės dešimtis, o kartais ir šimtus kartų, didesnės už patinus. Patinėlis subręsta anksčiau nei patelė, tam, kad sėkmingai spėtų ją surasti ir pratęsti giminę. Patelė audžia kvapnią šilko giją. Ją jausdamas voras susiranda vorę. Feromonus (ypatingas, viliojančias medžiagas) patelės palieka ir ant substrato.
Sklando neteisinga nuomonė, kad vorės būtinai suėda savo partnerį. Iš tiesų patinėliai išvengia patelės aršumo visaip rūpindamiesi ja. Yra didžiulė įvairovė būdų, kaip jie tai daro. Vieni šoka specifinius ritualinius šokius, kiti atsargiai stuksena prie įėjimo į urvelį ar subtiliai patraukia už voratinklio siūlo. Kai kurios rūšys įsigudrino vorienei atnešti ir vestuvines dovanas. Tokia elgsena tarsi įspėja patelę, kad priešais ją ne grobis, o būsimas partneris. Kad pajaustų visą gamą patinėlio vilionių, patelės turi įvairiausius prisitaikymus. Tai ir lytėjimo receptoriai, jaučiantys prisilietimus, akys, kurių dažniausiai būna net 8, cheminė komunikacija, jaučianti patino išskiriamus kvapus.
Įspūdingiausius tuoktuvinius šokius šoka vorai šokliai. Kai kurie jų turi ryškų pilvelį su klostėmis šonuose, kurias tarsi vėduoklę išskleidžia, taip pat mosuoja priekinėmis kojomis ir stuksena tarsi būgnais, derindami judesius, pasišokinėdami ar sukdamiesi. Tai reto grožio šokis. Vorai skleidžia nepatyrusiai žmogaus ausiai sunkiai girdimus garsus. Kai kurie stuksena tarsi būgnais, o voras kryžiuotis, kuris yra labai įprastas mūsų gamtoje, prie patelės tinklo pritaiso savo giją, kurią virpina tarsi gitaros stygą, laukdamas patelės palankumo.
Vestuvines dovanas neša Lietuvoje gyvenantys Pisaura genties vorai. Patinėliai sugauna musę ar kitą skanų vabzdį ir jį stropiai įvynioja į šilką. Nepasisekus medžioklei voras gudrauja – vietoje skanėsto gali įvynioti bet kokį nevalgomą plaušelį. Bet tai daugiau išimtis nei taisyklė. Vorai yra puikūs medžiotojai. Ne visi vorai muzikuoja ar neša dovanas. Pavyzdžiui krabvoriai – dažnai Lietuvos pievose sutinkami žiedvoriai – atsargiai laukia tinkamo momento. Jam atėjus, grieba patelę už kojų ir voratinkliu pritvirtina prie žemės. Patelės nurimsta, nors joms perplėšti siūlą nebūtų jokio vargo, jei tik to norėtų.
Evoliucijos metu iš voratinklinio šilko vorai išmoko konstruoti įvairiausios struktūros ir paskirties tinklus. Tuo tikslu vorai pilvelio gale turi skirtingos paskirties voratinklines verpiamąsias karputes, kurios tarsi „pirštai“, lanksčiai judėdamos, kartu su voro plona „talija“ (stiebelio pavidalo nareliu pilvelio pamate) ir kojomis, „šukuojančiomis“ šilką, rezga įvairiausios formos ir paskirties voratinklinį šilką. Vorai geba išskirti tiek lipnią, tiek sausą giją, kuri būna įvairaus storio ir spalvos. Pavyzdžiui Nephila sp. genties vorai rezga aukso spalvos didžiulius gaudomuosius tinklus.
Artėja ruduo, kai voratinkliai mus pasitiks beveik kiekvieną dieną. Nubudus ankstų rytą gaubtatinklininkų rezgami tinklai žvilgės pievos žolėse, rasos lašų išbučiuoti ar jaunų eglučių tarpubambliuose, o vorai kryžiuočiai nemaloniai stebins grybautojus, kutendami veido odą. Tūkstančiai jaunų voriukų leisis į keliones, užkariaudami naujas, tinkamas gyventi vietas, iš šilko sukonstruotu parašiutu. Tai bobų vasaros pradžia, kai ruduo pasidabina visomis savo spalvomis ir augmenija pasipuošia ypatingai tvarkingai sukonstruotais apvaliais tinklais, kurie suregzti iš tarsi su liniuote nubrėžtų gijų. Išvyniojus tokio tinklo giją, suskaičiuotumėm apie 20 metrų. Tai gana ekonomiškas būdas grobio gaudymui, nes verpiamosiose karputėse vienu metu saugoma šilko keliems šimtams metrų nuregzti. Voras pažeistą tinklą „suglamžo“ į mažą vos 20 mg sveriantį rutuliuką, ryžio grūdo dydžio, ir suėda, nes reikia taupyti tokią vertingą baltyminę medžiagą.
Vorai savo būsto problemą išsprendė jau seniai, savo gyvenamuosius guolius ir slėptuves sukonstruodami iš voratinklio, kuris ne tik suteikdavo vorui puikią slėptuvę, tačiau ir sukurdavo palankias mikroklimatines sąlygas. Šio gebėjimo dėka vorai išplito nuo poliarinės srities iki karštų dykumų. Voratinklinis šilkas puikus būdas medžioti.
Šilkas pasižymi išskirtinėmis savybėmis. Senovės graikai „apdovanojo“ jį magiškomis savybėmis. Atlikus mokslinius tyrimus, nustatyta, kad šilkas 6 kartus tvirtesnis nei plienas ir labai tąsus. Pavyzdžiui žmogaus plauko storumo gija gali sustabdyti visu greičiu skrendančią bitę, t.y. dvigubai greičiau nei maksimaliu greičiu skrendančią naminę musę.
Paprastasis vapsvavoris (Argiope bruennichi) (nuotrauka M. Bružo)
Medicinoje voratinklis naudojamas kaip tvarstis žaizdoms (tam naudojamas vorų slėptuves išklojantis tankus voratinklis, kuris yra pakankamai sterilus ir tankus). Taip pat gali padėti atstatyti žmogaus nervų ląsteles. Nervų ląstelės sėkmingai auginamos ant šilko, nes žmogaus imuninė sistema neatpažįsta jo ir todėl jo neatakuoja ir neatmeta. Tai ypač vertinga savybė.
Voratinkliai taip pat naudojami mikroskopų okuliarų gamyboje, japoniškų smuikų stygų gamyboje. Indijos Ramiojo vandenyno žvejai šilką įmeta į vandenį, kuriame jis išsiplečia ir tampa tinku žuvims gaudyti.
Ramiojo Vandenyno vietiniai gyventojai maistui naudoja žalias arba skrudintas, subrendusias kiaušinėlius brandinančias, pateles kaip vertingą baltymų papildą.
Tačiau daugybė paslapčių dar neįminta. Tikėsimės, kad ateityje apie voratinklinį šilką žinosime dar daugiau.
Vorų pasaulis labai įvairus. Vien tik Lietuvoje šių nariuotakojų yra randama nuo vos kelių milimetrų iki kelių centimetrų dydžio, 459 rūšių, priklausančių 30 šeimų. Naujausi publikuoti duomenys (Machač, 2016) aprašo 14 naujų vorų rūšių ir vieną naują šeimą. Įdomu tai, kad autoriai dauguma naujų rūšių atrado Kuršių nerijos pusiasalyje. Kelios rūšys aptiktos ir kituose regionuose (Vilniaus botanikos sode, Trakuose, Labanore).
Mokslo aprašytas mažiausias pasaulyje voras yra patinėlis Patu digua, užaugantis vos iki 0,37 mm. Jį pastebėti gyvenantį samanose nelengva. Kiek didesnės yra dviejų rūšių patelės: Anapistula caecula ir A. jerai (0,48 ir 0,55 mm), gyvenančios tropikuose, drėgnuose miškuose, samanose. Šias vorų rūšis sunku pamatyti plika akimi tankioje augmenijoje, tad gali būti, kad jie gyvena ir įvairesnėse buveinėse. Europoje iki šiol žinomas aprašytas mažiausias voras yra Anapistula ataecina, sutinkamas tik Portugalijos urvuose. Įdomu tai, kad nepaisant tris metus trukusių paieškų, šių vorų buvo rastos tik patelės.
Vienas mažiausių ir pavojingų žmogui vorų yra juodoji našlė, priklausanti šeimai, kurios rūšis galima lengvai stebėti Lietuvoje. Tai rutuliapilviai. Tačiau Europoje gyvenančios netikrosios našlės žmogui grėsmės nekelia. Mažiausi Lietuvoje vorai yra gaubtatinklininkai, užaugantys iki 5 mm, dauguma vos kelių mm dydžio. Tikima, kad jei toks voriukas įsipainios į plaukus ar nutūps ant rankos, jus lydės sėkmė ir sveikata.
Vienas didžiausių Lietuvos vorų yra plūdvoris (Dolomedes) – saugomas, įrašytas į Lietuvos Raudonąją knygą, subrendusios patelės gali siekti 20 mm, o kartu su ištiestomis kojomis net iki 70 mm dydžio. Dėl gausių šerelių, esančių ant kojų, šie vorai nesušlampa ir gali sėkmingai bėgioti vandens paviršiumi.
Didžiausias pasaulyje voras, priklausantis Sparassidae šeimai, pasižymi įspūdingu savo aštuonių kojų ilgiu, siekiančiu 30 mm, kūnas beveik 5 cm. Jie sutinkami Laoso urvuose. Nors ir yra toks didelis, mokslininkų buvo atrastas palyginus neseniai – tik 2001 metais.
Didžiausias voras, įtrauktas į Gineso rekordų knygą, ištiesęs kojas sieka 28 cm. Tai Goliato paukštėdos patinas, priklausantis Tarantula genčiai. Nors tai įspūdingo dydžio voras, tačiau maitinasi įvariais ropojančiais ir šokinėjančiais bestuburiais, retai smulkiais stuburiniais.
Europoje mes sutinkame sinantropinius vorus iš Tegenaria genties. Tai dideli, šeriuoti vorai, kurių patelių kūnas didesnis nei centimetro, o kojos ilgos, padengtos gausiais plaukeliais, todėl voras atrodo grėsmingai, nors žmogui nepavojingas.
Paprastieji kryžiuočiai Araneus diadematus irgi yra vieni stambesnių vorų. Ypač dideliu, apvaliu pilveliu pasižymi subrendusios patelės, siekiančios iki 20 mm. Tai trečioji pagal gausumą vorų šeima pasaulyje ir viena geriausiai pastebimų Lietuvoje.
Caerostris darwini, gyvenantis Madagaskare, rezga tinklą per upę, kurio gija gali būti iki 25 metrų ilgio. Tačiau pats voras tesveria 0,5 gramus ir yra 1,5 cm dydžio slapukas, prisitaikęs savo spalva imituoti medžio žievę.
Didžiausius tarp medžių kabančius tinklus, siekiančius 1 metrą, rezga Nephila komaci vorai. Ištiesus kojas šis voras gali būti delno dydžio, tačiau palyginus su Caerostris – jų tinklai nykštukiniai.
Paskutinė atnaujinimo data: 2022-03-14
