Žinduoliai

Smėlio kopos, Baltijos jūros kaimynystė, didelis miškingumas ir gėlo vandens šaltinių (išskyrus Kuršių marias) trūkumas sudaro specifines sąlygas Kuršių nerijoje gyvenantiems žinduoliams. Čia sutinkamos 48 žinduolių rūšys, 8 iš jų įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą, o 17 yra saugomos Europos mastu. Gausiausias rūšine įvairove būrys – šikšnosparniai, jų aptikta net 14 rūšių. Skaičiumi lapės ir stirnos čia yra gausesnės lyginant su žemynine Lietuvos dalimi. Kuršių nerijoje nerasime Lietuvai būdingų plėšriųjų žinduolių – vilko ir lūšies – dėl jiems per mažos teritorijos, tačiau čia dėl netinkamų dirvožemių negyvena ir gerai pažįstamas kurmis.

Stambiausias ir vienas žinomiausių nerijos gyventojų – europinis briedis (Alces alces). Nuo senų laikų jis yra Kuršių nerijos simbolis. Briedis - įspūdingas žvėris. Gyvena 15-20 metų. Kasmet užaugina ir numeta ragus. Ruja vyksta rudenį, rugsėjo mėnesį. Atsiveda po vieną-du jauniklius, maitinasi daugiausia pušų ūgliais, spygliais, jaunų pušaičių žieve. Didžiausius ragus užaugina 7-8 metų patinai. Prieš Antrą pasaulinį karą Kuršių nerijoje buvo virš 200 šių stambių žinduolių. Po karo briedžių nerijoje neliko. Pirmaisiais pokario metais kopose galėjai rasti tik baltas jų kaukoles. 1948 m. pirmieji briedžiai vėl perplaukė Kuršių marias ir įsikūrė nerijos miškuose. Jų skaičius buvo išaugęs iki 100. Toks šių žvėrių kiekis darė žymią žalą nerijos gamtai, ypač jaunuolynams. Todėl nuo 1985 m. pradėta intensyvi briedžių medžioklė. Per metus buvo sumedžiojama nuo 10 iki 20 šių gyvūnų. 1996 m. jų medžioklė buvo uždrausta. Šiuo metu nacionaliniame parke gyvena apie 30 briedžių. Kiekvienais metais jų populiacija reguliuojama tik nustatant medžioklės kvotas, įvertinant daromą žalą.

Europinis briedis (nuotrauka A. Razmo)

Šernams (Sus scrofa) nerijos sąlygos puikios. Yra tankių kalnapušynų, kur jie gali pasislėpti ir pailsėti. Už pajūrio kopų jie dažnai randa šlapių beržynų bei alksnynų, kur pasidaro purvo vonias. Čia ir maisto suranda. Tačiau jo nėra gausu. Matyt, dėl to čionykščiai šernai yra smulkesni, neužaugina tokių didelių ilčių, kaip kituose regionuose. Trūkstant pašarų, žvėrys noriai ir gausiai lankosi gyvenvietėse, varganuose gyventojų daržuose ir soduose. Jie labai pripranta prie žmonių. 

Šernai (nuotrauka M. Bružo)

Vakare, o kartais ir dieną, nacionaliniame parke galima pamatyti vaikštinėjančių stirnų (Capreolus capreolus). Kaip ir dera miškinėms stirnoms, nerijoje net žiemą negalima pamatyti didelių jų pulkų. Nerijos stirnos, nors žmogaus ir nevengia, bet juo per daug nepasitiki. Jeigu stebi jas iš toliau, jos tavęs tarsi nemato, bet vos pradedi eiti artyn, neskubėdamos pasitraukia. Kuršių nerijoje stirnos mėgsta vakare išeiti į kopų pakraštį ir ganytis retuose karklynėliuose. Žiemą stirnoms nerijoje stinga sultingų želmenų, todėl jos daugiau minta lapuočių šakutėmis.

Stirna (nuotrauka G. Gražulevičiaus)

Kaip ir visoje Lietuvoje, taip ir nerijoje, kiškis (Lepus europaeus) liko bailus. Jis slepiasi visą dieną, kad poilsiautojai jo nepastebėtų. Vakare, kai pajūris ištuštėja, kiškiai patraukia į pievutes, kur ganosi iki vėlumos. Žiemą, iškritus sniegui, matomi kiškių takų margumynai pajūrio kopose. Čia jiems karklų šakučių į valias. Nerijoje kiškių būtų dar daugiau, bet čia pat gyvena jų priešas - lapė, o ir kiaunė mažo kiškučio nepražiopso. Todėl ir gyvena nerijoje kiškių tiek, kiek jų turėtų gyventi natūralioje biocenozėje. 

Pilkasis kiškis (nuotrauka S. Karaliaus)

Rudujų lapių (Vulpes vulpes) Kuršių nerijoje irgi nereta. Tačiau dažniau ją pamatyti galima rudenį. Lapės pasiskirsčiusios neriją medžioklės plotais ir į savo teritoriją svetimos įsileisti nenori. Tik žiema galima pamatyti skirtingų lapių pramintus takus pajūryje ar Kuršių marių pakrantėse. Šis laikotarpis žvėrims gana sunkus. Jis ir nulemia šių plėšrūnų gausumą, nes vasarą ar pavasarį, o ypač rudenį, jos turi maisto gausiau negu lapės kituose Lietuvos vietovėse. Lapėms Kuršių nerijoje sąlygos puikiausios. Tarp kalninių pušaičių jos beveik nepasiekiamos. 

Rudoji lapė (nuotrauka V. Knyvos)

smulkių plėšrūnų nerijoje gyvena kiaunės (Martes martes), šermuonėliai (Mustela erminea), žebenkštys (M. nivalis). Pamaryje savo trobeles stato bebrai (Castor fiber L.), o jų kaimynystėje gyvena ūdros (Lutra lutra). Rečiau Kuršių nerijoje galima sutikti barsukus (Meles meles). 

Ūdra (nuotrauka M. Čepulio)

Smulkiųjų žinduolių – pelių, pelėnų rūšinė sudėtis nacionaliniame parke ištirta dar nepakankamai. Nerijos miškuose dažniausiai sutinkama geltonkaklė pelė (Apodemus flavicolis Melchior). Čia taip pat gyvena ir vieni mažiausių žinduolių – kirstukai (Sorex sp.). Šių vabzdžiaėdžių žvėrelių cypavimą galima išgirsti pamario krūmynuose. Kirstukas per parą suėda tiek, kiek pats sveria, o be maisto per kelias valandas žvėrelis žūva. 

Geltonkaklė pelė (nuotrauka V. Knyvos)

Kuršių nerija yra labai svarbi šikšnosparnių rudeninės migracijos laikotarpiu, nes jos metu praskrenda nuo 700 000 iki 1 000 000 individų, kai vidutiniškai per naktį praskrenda apie 16 000 žvėrelių. Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje įprastinės šikšnosparnių rūšys yra natuzijaus šikšniukai (Pipistrellus nathusii), šikšniukai nykštukai (P. pipistrellus), šikšniukai mažyliai (P. pygmaeus), rudosios nakvišis (Nyctalus noctula), šiauriniai (Eptesicus nilssonii) ir vėlyvieji šikšniai (E. serotinus). Dažniausiai veisimosi metu šikšnosparniai yra aptinkami netoli gyvenviečių ar kormoranų kolonijoje, kur yra daugiau tinkamų vietų dienojimui.

Rudasis nakviša (nuotrauka M. Čepulio)

Kartais nerijos pajūrio paplūdimiuose pasirodo jūrų žinduolis – ilgasnukis ruonis (Halichoerus grypus). Tai taip pat Raudonosios knygos atstovas.

Ilgasnukis ruonis (nuotrauka S. Karaliaus)

Paskutinė atnaujinimo data: 2021-07-13