Retos ir saugomos augalų rūšys

Kuršių nerijoje auga 21 augalų rūšių, įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą. 
Iš jų aštuonios augalų rūšys yra ties išnykimo riba esančios rūšys, kurias galima išsaugoti tik naudojant specialias apsaugos priemones. Dešimt augalų rūšių, kurios yra labai pažeidžiamos. Jų populiacijų skaičius (ir individų gausumas jose) sparčiai mažėja. Septynios nerijoje augančios augalų rūšys, yra retos dėl savo biologinių ypatybių. Dvi augalų rūšys yra retai aptinkamos ir trys augalų rūšys, kurių gausumas Lietuvos mastu jau atkurtas.
1995 metais Kuršių nerijoje aptikta Lietuvai nauja reta rūšis – vakarinė viksva (Carex pseudobrizoides).

Išskirtinės ekologinės sąlygos lemia Kuršių nerijos floros savitumus, ir didžioji dalis retų ir saugomų augalų rūšių (16 rūšių) auga tik bemiškėse, atvirose smėlynų ir pievų buveinėse. Nerijos smėlynai unikalūs ir tuo, kad juose auga augalai priskiriami Rytų Baltijos pajūrio smėlynų endeminėms rūšims, tai: baltijinė linažolė (Linaria loeselii), baltijinis pūtelis (Tragopogon heterospermus), baltijinė stoklė (Cakile baltica).

Jūros paplūdimyje bei apsauginio kopagūbrio atviro smėlio plotuose galima aptikti vieną iš nerijos retenybių – smiltyninę druskę (Salsola kali). Toks vardas ne veltui suteiktas, augalas gali augti druskingoje dirvoje ir kaupia kalio bei kalcio druskas. Didžiajame kopagūbryje atvirose balto, pustomo smėlio dykrose auga baltijinė linažolė. Šis augalas saugomas ne tik Lietuvoje bet ir Europos sąjungos mastu.
Baltųjų kopų buveinėse susiformavusios baltijinės stoklės, baltijinio pūtelio augavietės. Šie augalai, kaip ir baltijinė linažolė, yra Rytų Baltijos pajūrio smėlynų endeminės rūšys ir Lietuvoje auga tik pajūryje.

Baltijinė stoklė, baltijinis pūtelis ir baltijinė linažolė (nuotraukos M. Bružo)

Visų minėtų augalų tipinės augavietės – neturtingi maisto medžiagų, eoliniai smėlynai. Smiltyninė druskė, baltijinė linažolė, baltijinė stoklė bei baltijinis pūtelis yra augalai pionieriai ir auga pavieniui ar nedidelėmis santalkomis. Kadangi tai silpnai su kitais augalais konkuruojančios rūšys, jos nyksta, kai smėlyje kaupiasi humusas, o atviros vietos apauga krūmais ir žolynais. 
Nerijos smėlynuose auga viena iš lietuviškų orchidėjų – tamsialapis skiautalūpis (Epipactis atrorubens). Nerasite kitos gegužraibės, kuri galėtų tarpti gryname smėlyje. Šio puikaus augalo tamsiai purpuriniai žiedai puošia kopas ir sausus, šviesius pušynus. Grėsmės išlikimui kyla kai augavietės užkrūmija. 

Žemažolėse pievose vėlyvą pavasarį pražysta mažasis anakamptis (anksčiau mažoji gegužraibė) (Anacamptis morio). Panašiose augavietėse taip pat tik pavasario metu galima aptikti pavasarinį vikį (Vicia lathyroides), ankstyvąją smilgenę (Aira praecox). Vėliau – vasarą, šių augalų nerasime, jie bus nunykę. 

Smiltyninė druskė ir tamsialapis skiautalūpis (nuotraukos M. Bružo)

Miško keliukų periodiškai išdžiūstančiose drėgnose lomelėse auga smulkučiai augalėliai: pelkinė šindra (Peplis portula) ir lininė žarotūnė (Radiola linoides). Šios rūšys retos, nes auga laikinose buveinėse ir jų gausumas priklauso nuo kasmetinio drėgmės režimo.

Sausose nerijos pievose ar pamiškėse įsikuria dirvinis česnakas (Allium vineale). Drėgnose žemažolės palvės vietose auga pajūrinė širdažolė (Centaurium littorale). Šių rūšių išlikimui grėsmės taip pat kyla dėl atvirų erdvių apaugimo krūmais bei mišku.

Kuršių nerijos kupstynėje prieš didžiojo kopagūbrio pilkąsias kopas bei pajūrio palvėje ant kvartalinių linijų ir keliukų auga gulščiasis karklas (Salix repens). Rūšis labai polimorfiška, dažnai kryžminasi su greta augančiu pelkiniu karklu (Salix rosmarinifolia) ir Lietuvoje aptinkama tik pajūryje.

Nerijoje yra vos kelios kiek drėgnesnės pievos, kuriose auga baltijinė gegūnė (Dactylorhiza longifolia). O štai miško paunksmėje yra aukštosios gegūnės (Dactylorhiza fuchsii) ir širdinės dviguonės (Listera cordata) augavietės.

Kuršių nerijos miško retenybė – tyrulinė erika (Erica tetralix), šis labai dekoratyvus augalas Lietuvoje aptinkamas tik Aukštumalos pelkėje ir Kuršių nerijoje.

Nerijos marių pakrantėse (Kopgalyje) druskingose augimvietėse yra susiformavusios labai retos Lietuvoje halofitinių augalų bendrijos. Jose auga druskinis astruolis (Aster tripolium), druskinis vikšris (Juncus gerardii), pajūrinė pienažolė (Glaux maritima), pajūrinis liūnmeldis (Bolboschoenus maritimus). Šios labai retos rūšys Lietuvoje auga tik Kuršių marių pakrantėse ant sąnašinio priesmėlio. Marių pakrantėje augančių retų augalų nykimo priežastys – augaviečių užžėlimas. Nendrynų suvešėjimas neigiamai veikia ir vandens augalų – vandeninės plaumuonės (Nymphoides peltata) būklę. Ši rūšis negali konkuruoti su stambiais vandens pakrančių augalais. 

Pajūrinės zundos (Eryngium maritimum) nepastebėti neįmanoma. Deja, šiuo dekoratyviu, anksčiau krantų usnimi vadintu, kopų augalu, neeikvojant jėgų paieškoms, galima grožėtis tik Kuršių nerijoje. Ne veltui pajūrinė zunda yra Kuršių nerijos nacionalinio parko simbolis.  Šis daugiametis žolinis augalas 1962 metais buvo įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą ir norint jį išsaugoti, reikia aktyvios apsaugos ir specialių priemonių. 

Pajūrinė zunda - daugiametis, ilgai (10-15 m., kartais 30 m.) gyvenantis augalas, kuris dauginasi sėklomis (generatyviniu būdu) ir šakniastiebiais (vegetatyviniu būdu). Lietuvos pajūryje klimatinės sąlygos nėra palankios sėklų subrendimui (tik apie 40 % yra potencialiai daigios), todėl pagrindinis pajūrinės zundos dauginimosi būdas – vegetatyvinis, kai plintant šakniastiebiui iš miegančių pumpurų susiformuoja nauji augalai.

Pajūrinė zunda Kuršių nerijoje auga apsauginiame kopagūbryje ir greta plytinčiame palvės ruože. Ji tipiškas sausų vietų ir smėlynų augalas. Pažvelgus į jos dygliuotus, odiškus melsvu vaškiniu apnašu padengtus lapus, visiškai akivaizdu, kad tai ne grožio siekimas, o būtinybė kuo geriau prisitaikyti prie karštos pliskinančios saulės, drėgmę nugairinančio vėjo, pastovaus vandens trūkumo. Kad pasiekti giliai smėlyje glūdintį vandenį, šaknis turi ilgas, nusidriekiančias gilyn iki 4 metrų. Kaip ir dauguma smėlynų augalų lengvai pakenčia užpustymą ir jauni augalai nesunkiai prasiskverbia pro smėlio sluoksnį. 


Pajūrinė zunda (nuotrauka M. Bružo)

Zunda žydėti pradeda 4-5 savo gyvenimo metais, žydi kas 2-3 metus, kartais dar rečiau. Žydėjimui ir sėklų brandinimui augalas sunaudoja daug energetinių resursų, todėl kasmet žydėti gali tik labai gyvybingi augalai. Žiedus krauna liepos-rugpjūčio mėnesiais, o vaisius brandina vėlai rudenį. 

Ši kopų puošmena labai retas augalas ir saugoma daugelyje Europos šalių. Pajūrinės zundos retumą lemia tinkamų augaviečių stygius. Ji auga išskirtinai pajūrio paplūdimiuose ir kopose, kur smėlis yra atviras ar tik menkai apaugęs žoliniais augalais. Pajūrinei zundai reikia šviesos ir erdvės. Ji nesugeba konkuruoti su sparčiai augančiais ir tankius sąžalynus formuojančiais augalais. Kai smėlynų buveinės apauga įvairiais žolynais ar krūmais bei medžiais – zunda pamažu išnyksta. Kuršių nerijoje pajūrinei zundai grėsmes kelia ne tik buveinių pokyčiai, bet ir išskirtiniai šernų pomėgiai – jie jau senokai pamėgo sultingus bei maistingus zundos šakniastiebius. Žvėrys augalus išknisa ir žinoma suėda tai ką išrausė.
 

Paskutinė atnaujinimo data: 2022-04-08