header image

Miškai

Mokslinėje ir populiarioje literatūroje aptariant nerijos miškų raidos istoriją, teigiama, kad kadais nerija buvo ištisai apaugusi miškais, kurie išnyko beatodairiškai juos kertant bei vėliau prasidėjus smėlio masių slinkimui. Deja, nėra informacijos šaltinių, kuriais remiantis būtų galima pagrįstai teigti apie iki XVII a. nerijoje buvusią ištisinę miškų dangą.

Geologiniu požiūriu Kuršių nerija yra jaunas darinys ir savo galutinę išvaizdą įgavo visai neseniai (nerijos augimas į ilgį baigėsi XIX a.). Senųjų dirvožemių tyrimai gana įtikinamai rodo, kad istoriniais laikas nerijos miškai formavosi ne vienu metu ir per gana ilgą laiko tarpsnį. Kuršių nerijoje vykę gamtiniai procesai (sausumos ir jūros lygio svyravimai, jūros nešmenų kiekio ir pobūdžio bei eolinių procesų kaita) lėmė, kad nerijos miškai keletą kartų išgyveno atsiradimo, vystymosi, sunykimo, o vėliau ant naujai supustytų smėlių, savaiminio atsikūrimo stadijas. Tikėtina, kad iki XV a. Kuršių nerijos miškingumas dėl natūralių gamtinių priežasčių (geologinės raidos, eolinių procesų) vargu ar viršijo 50 procentų. Tačiau XV a. suintensyvėjusi įvairialypė žmonių veikla paspartino gamtinius procesus ir tai lėmė apie 400 metų trukusį miškų plotų nykimo procesą. XIX a. pradžioje Kuršių nerijos kraštovaizdyje vyravo pustomi smėlynai, o miškingumas buvo labai mažas, siekė vos 5–10 procentų.

Paskutinis nerijos miškų istorinis tarpsnis prasidėjo XIX a. ir tęsiasi iki šiol, bet tai jau ne savaiminis, o kryptingai žmogaus reguliuojamas procesas (sodinant vietines ir svetimžemes medžių rūšis). Jauniausia Kuršių nerijos miškų karta formuojasi ne dėl ilgalaikių gamtinių procesų, o juos įveisiant žmogui. Dabartiniu metu miškai Kuršių nerijoje užima didžiausius plotus ir nerijos miškingumas siekia apie 70 procentų.

XIX amžiuje Kuršių nerijos pustomoms kopoms sutvirtinti, buvo sodinamos kalninės pušys (Pinus mugo). Tai svetimžemė rūšis, kalninės pušies tėvynė – Vidurio ir Pietų Europos kalnai. Šie ištvermingi augalai gerai auga nederlinguose smėliuose, pasiekdami 2–3 metrų aukštį, o krūmiška laja ir susiraizgiusios šakos sukuria nepraeinamus bruzgynus. Kalnapušynuose žolės auga pavieniui, būdinga vešli ištisinė samanų ir kerpių danga. Dabartiniu metu kalnapušynai sudaro apie 20 procentų bendro nerijos medynų ploto.

Bemiškėms kopoms užželiant natūraliai, pilkųjų kopų bendrijose palaipsniui formuojasi kerpinis pušynas (Cladonio-Pinetum). Kerpės ir samanos šviesiame pušyne sukuria ištisinius kilimus, gausiai auga smiltyninė viksva (Carex arenaria) bei dar išlikę pilkųjų kopų augalai: kalninė austėja, smiltyninis šepetukas, skėtinė vanagė ir kiti. Vėlesnėse miško formavimosi stadijose įsigali lanksčioji šluotsmilgė (Deschampsia flexuosa), įvairios miško samanos ir žoliniai augalai – formuojasi šluotsmilginis pušynas (Pinetum deschampsiosum). Šių tipų pušynai nėra ilgalaikiai. Palaipsniui kaupiantis puvenoms ir randantis trąšesniems dirvožemiams, šluotsmilginį pušyną pakeičia mėlyninis pušynas.

Brandžiausi mėlyniniai pušynai (Vaccinio myrtilli-Pinetum) veši ant senųjų parabolinių kopų ties Juodkrante ir Nida. Šiuose miškuose auga paprastosios pušys (Pinus sylvestris), kurių amžius siekia apie 200 metų. Miško paklotę dengia tankūs mėlynių (Vaccinium myrtillus) sąžalynai su pramaišiui įsiterpusiais bruknienojais ir vešlia samanų danga. Šiuose miškuose gausu įvairių žolynų: auga pievinis kupolis (Melampyrum pratense), plaukuotasis kiškiagrikis (Luzula pilosa), kukli miškų orchidėja – šliaužiančioji sidabriukė (Goodyera repens), visi kriaušlapių (Pyrola) genties atstovai, dvilapė medutė (Maianthemum bifolium) bei miškinė septynikė (Trientalis europaea) ir daugelis kitų. Būtent šiuose miškuose auga reta Lietuvai rūšis – šiaurinė linėja (Linnaea borealis). Paprastosios pušies medynai Kuršių nerijoje užima apie 60 procentų bendro medynų ploto.

Sengirė Juodkrantėje (nuotraukos R. Kilinskaitės) 

Palvės juostoje esančiose lomose auga natūraliai susiformavę beržynai. Drėgnesnėse palvės vietose ar pamariais kur ryškus užpelkėjimas, auga viksvinis juodalksnynas (Alnetum caricosum). Tose vietose kur vanduo neprateka, viksvos formuoja kupstus, kartu auga puokštinė poraistė (Lysimachia thyrsiflora), pelkinis lipikas (Galium palustre), paprastasis blužniapapartis (Athyrium filix-femina) ir kiti drėgnų vietų augalai. Dilgėlinio tipo juodalksnynai (Alnetum urticosum) auga drėgnose ir lėkštose palvės vietose su pratekančiu vandeniu. Šiose buveinėse yra storas puvenų sluoksnis, žolinė danga vešli, kartais tankius sąžalynus sudaro paprastoji avietė (Rubus idaeus) ir paprastoji gervuogė (Rubus caesius). Žolyne gausiai veši didžioji dilgėlė (Urtica dioica), kartu auga karklavijas (Solanum dulcamara), paprastoji vilkakojė (Lycopus europaeus), pelkinis lipikas, geltonoji žiognagė (Geum urbanum).

Lapuotynai Kuršių nerijoje sudaro apie 17 procentų bendro medynų ploto.

Paskutinė atnaujinimo data: 2021-07-13