Invaziniai augalai

Nuo senų laikų žmonės prie savo namų augino iš svetimų kraštų parsigabentus augalus. Jau senovės šumerai buvo įveisę sodus. Dėl įvairios naudos žmonės siekė savo aplinkoje įkurdinti svetimžemius augalus.

Svetimžemėmis vadiname tokias organizmų rūšis, kurios į tam tikrą teritoriją pateko dėl tikslingos ar atsitiktinės žmonių veiklos ir kurios toje teritorijoje niekada neaugo.

Dabartiniame globaliame pasaulyje, kai tolimiausi kraštai tampa lengvai pasiekiami, gamtinės kliūtys (vandenynai, kalnai ir kt.) trukdžiusios daugeliui rūšių savaime išplisti, nebetenka prasmės. Žmonės ėmė sąmoningai gabenti rūšis net iš labai tolimų kraštų ir kurdinti jas parkuose, soduose, gėlynuose, daržuose, pasėlių laukuose, plantacijose.

Kol svetimžemės rūšys auga joms skirtoje dirbtinėje aplinkoje, grėsmės nėra. Tačiau svarbu suprasti, kad tikslingai atvežti ir tam tikrą laiką dirbtinėmis sąlygomis auginti bei veisti augalai palyginti lengvai prisitaiko naujose vietose. Svetimžemiai organizmai iš kontroliuojamos aplinkos gali išplisti į vietinę gamtinę aplinką, įsitvirtinti joje ir sukurti ilgalaikes, stabilias populiacijas (natūralizuotis).

Jei svetimžemė rūšis natūralizuojasi naujoje gamtinėje aplinkoje ir sparčiai plinta į kitas teritorijas bei daro žalą vietinėms ekosistemoms (keičia jas) – ji laikoma invazine rūšimi. Invazinės rūšys turi neigiamos įtakos ekonomikai, o dažnai ir žmonių sveikatai.

Invazinė rūšis patekusi į naują aplinką, itin greitai joje prisitaiko ir nukonkuruoja vietines rūšis. Konkurencija paprastai vyksta: dėl teritorijos (labiau būdinga augalų rūšimis) arba dėl maisto (daugiausia tarp gyvūnų). Neigiamas invazinių rūšių poveikis dažnai būna ir dėl naujų ligų sukėlėjų pernešimo, dėl kurių gali įvykti masiniai vietinių rūšių išmirimai. Invazinė rūšis gali maitintis vietinėmis rūšimis – taip jas išnaikindama fiziškai.

Po tiesioginio gamtinių buveinių naikinimo, svetimžemių – invazinių organizmų plitimas yra antra pagal svarbą šių laikų grėsmė biologinei įvairovei. Pavyzdžiui raukšlėtalapis erškėtis plisdamas pajūrio kopų buveinėse gana sparčiai suformuoja tankius, brūzgius sąžalynus, užimdamas vietinių augalų augavietes. Vietinės augalų rūšys nyksta, o kartu nyksta ir su jomis susijusios gyvūnų rūšys, nelieka smėlio kopų buveinių – naikinama biologinė įvairovė.

Dabartiniu metu yra stebimas sunkiai valdomas svetimžemių rūšių plitimas į gamtinę aplinką. Svetimžemių rūšių skaičius nuolat didėja dėl intensyvėjančios globalios žmonių veiklos bei klimato kaitos. Šiuo metu Lietuvoje vien svetimžemių augalų aptinkama daugiau kaip 550 rūšių iš kurių apie penktadalis yra potencialiai invaziniai.  į Lietuvos invazinių organizmų sąrašą yra įtraukta 18 augalų ir 17 gyvūnų rūšių, kurios kelia rimtas ekologines grėsmes Lietuvos gamtinėse buveinėse.

Siekiant spręsti invazinių rūšių keliamas problemas, būtina kompleksiškai vykdyti invazijų prevenciją bei invazinių rūšių populiacijų kontrolę ir naikinimą.

Invazinių rūšių prevencija

Patikimiausias būdas išvengti svetimžemių rūšių invazijos ir jų neigiamo poveikio aplinkai yra prevencija. Tai siekimas kuo labiau sumažinti svetimžemių rūšių patekimą į vietinę gamtinę aplinką. Invazinių augalų plitimas priklauso nuo daugelio veiksnių. Augalų sėklas ir kitas daugintis galinčias dalis (šakniastiebius, stiebagumbius ir kt.) išnešioja vėjas, gyvūnai, vanduo. Žmonės invazinius augalus platina sodindami juos prie atvirų vandens telkinių, netinkamai atsikratydami sodų ir daržų atliekų, perveždami dirvožemį ar gruntą. Dažnai invaziniai augalai platinami  transporto priemonėmis bei pervežant įvairius krovinius. Būtina suprasti, kad negalima iš kitų kraštų gabenti jokių augalų. Gėlynai ir želdynai turi būti prižiūrimi taip, kad augalai nesubrandintų sėklų. Yra daug paprasčiau užkirsti invazinių rūšių patekimą nei vykdyti jų naikinimą. Deja, veiksmingos prevencijos sistemos Lietuvoje nėra sukurta, todėl labai svarbu yra edukacija ir kiekvieno piliečio sąmoningumas.

Invazinių rūšių populiacijų kontrolė ir naikinimas

Kartais išnaikinti visos invazinės rūšies populiacijos neįmanoma, todėl apsiribojama gausumo, dauginimosi bei plitimo mažinimu. Tokia populiacijos kontrole siekiama, kad invazinė rūšis neplistų iš apibrėžtos teritorijos ir padarytų kiek įmanoma mažiau žalos. Pavyzdžiui Kuršių nerijoje labai sudėtinga išnaikinti muilinę guboją bei raukšlėtalapį erškėtį, todėl gausos mažinimo priemonės taikomos vertingiausiose teritorijose – rezervatuose ir retų augalų augavietėse.

Invazinių organizmų naikinimas yra brangiausias kovos būdas. Naikinimo būdai ir priemonės parenkami atsižvelgiant į konkrečios teritorijos sąlygas, kad būtų nukreiptos tik į invazinę rūšį ir kuo mažiau kenktų aplinkai.

Kovojant su invaziniais organizmais - pagrindinė taisyklė, kurios būtina laikytis (nesvarbu koks naikinimo metodas pasirenkamas) – privalu užtikrinti naikinimo priemonių taikymą ilgą laiką. Jei naikinimo priemonės kurį laiką nevykdomos, invazinių organizmų populiacijos atsikuria. Tokiu atveju laikas ir resursai būna iššvaistyti veltui.  

Kuršių nerija tikras bandymų laukas, čia tikslingai buvo įveista nemažai svetimžemių augalų rūšių.

Kuršių nerijoje sutinkamos invazinių augalų rūšys

Raukšlėtalapis erškėtis (Rosa rugosa) – krūmas, galintis užaugti iki 2 m aukščio, savaime paplitęs Rytų Azijoje. Vidurio Europoje pradėtas auginti 1860 m., o Lietuvoje XX a. pirmojoje pusėje - kaip dekoratyvus, maistinis bei vaistinis augalas. Pirmą kartą sulaukėjęs raukšlėtalapis erškėtis Lietuvoje aptiktas 1937 m. Dabartiniu metu randamas visoje šalyje atvirose, sausų dirvožemių buveinėse (labai dažnas pajūrio kopų buveinėse). Didžiausią įtaką rūšies išplitimui turėjo tai, kad buvo sodinamas gamtoje bei plačiai auginamas želdynuose.

Kuršių nerijoje raukšlėtalapis erškėtis sodintas kaip puikus kopų sutvirtintojas ir dabar aptinkamas visoje teritorijoje.

Grėsmės. Pajūrio kopose augantys ir smėliu užpustyti raukšlėtalapiai erškėčiai lengvai atželia, o išaugindami ilgus šakniastiebius, suformuoja didelius ir tankius sąžalynus, kurie nustelbia visą kitą augmeniją. Erškėčio vaisius noriai ėda šernai, lesa paukščiai, todėl  sėklos paskleidžiamos dideliais atstumais. Dabartiniu metu įvairaus ploto erškėčių sąžalynai yra išsibarstę po visą Kuršių neriją.

Kopų buveinėse dėl raukšlėtalapio erškėčio išplitimo nyksta vietinės augalų bendrijos, o taip pat ir su jomis susijusios gyvūnų rūšys.

Kovos būdai. Europos šalyse, kuriose raukšlėtalapis erškėtis labai išplitęs ir kenkia pajūrio buveinėms, buvo išbandyti įvairūs naikinimo metodai: antžeminės dalies pjovimas, kasimas, ganymas, cheminių priemonių naudojimas.

Kuršių nerijos gyventojai ir svečiai prie raukšlėtalapio erškėčio gausos reguliavimo gali prisidėti rinkdami žiedus bei vaisius, kurie bus tinkami arbatoms bei uogienėms ruošti.

Erškėčiai žydi ne tik violetiniais žiedais (viršuje), bet galima rasti ir rausvais, baltais žiedais žydinčių individų; atauginėjantys erškėčiai, kurie buvo nupjauti taip reguliuojant populiaciją – vietinių smėlynų augalų populiacijos išstumtos (apačioje)

Baltažiedė robinija (Robinia pseudoacacia) apie 25–30 m aukščio medis. Rūšis savaime paplitusi Šiaurės Amerikos pietrytinėje dalyje. Europoje baltažiedės robinijos labai populiarus dekoratyvinis medis ir pradėtos auginti XVII a. pradžioje. Lietuvoje pirmą kartą sulaukėjusi užregistruota 1958 m. ir dabar aptinkamos beveik visoje šalies teritorijoje.

Kuršių nerijoje baltažiedė robinija buvo sodinta greta natūralių buveinių (miško pakraščiai) ir dabartiniu metu yra ypač gausiai ir plačiai išplitusi gaisrų paveiktuose miškų plotuose. Kitur šalyje tokių tankių sąžalynų nesudaro.

Grėsmės. Didžiausią pavojų aplinkai baltažiedės robinijos kelia tada, kai auga pamiškėse, retuose miškuose ir pajūrio kopose. Jos sparčiai dauginasi šakninėmis atžalomis, per metus gali išplisti iki 20 metrų atstumu. Toks dauginimasis ypač suaktyvėja jei suaugę medžiai yra pažeidžiami (gaisrų, nukertami, nugraužiami gyvūnų). Baltažiedės robinijos keičia dirvožemio cheminę sudėtį, praturtiną jį azoto junginiais (dėka simbiozės su azotą fiksuojančiomis bakterijomis). Tankiuose robinijų sąžalynuose dėl užpavėsinimo sumažėja šviesomėgių augalų, dėl dirvožemio sudėties pasikeitimo suveši azotamėgiai augalai. Dėl šių priežasčių ypač kenčia nerijos smėlynų buveinės, kuriose ilgainiui išnyksta smėlynams būdingos rūšys.

Kovos būdai. Naikinimas iškertant medžius – netinkamas, nes šaknų išauga daug atžalų ir susidaro ypač tankūs sąžalynai. Patikimiausias naikinimo būdas su cheminėmis priemonėmis.

Robinijos auga grupėmis taip išstumdamos kitas, vietines augalų rūšis (apačioje); žydinti robinija (viršuje)

Šluotinis sausakrūmis (Sarothamnus scoparius) yra 1-2 m (3,5 m) aukščio krūmas. Rūšis savaime paplitusi Šiaurės Afrikoje, daugelyje Pietų ir Pietvakarių Europos šalių. Kaip dekoratyvinis augalas šluotinis sausakrūmis buvo auginamas daugelyje pasaulio šalių.

Šluotinis sausakrūmis Lietuvoje pirmą kartą sulaukėjęs aptiktas 1898 m. Rūšis gamtinėse buveinėse ypač sparčiai pradėjo plisti XX a. antrojoje pusėje, nes buvo tikslingai sodinamas siekiant sutvirtinti erozijos veikiamą dirvožemį. Dabar aptinkamas beveik visoje Lietuvoje: šviesiuose pušynuose, miškų pakraščiuose, smėlynuose.

Šluotinis sausakrūmis šaltomis žiemomis apšąla, tačiau pavasarį lengvai atželia. Rūšiai palankūs pažeminiai gaisrai, nes karštis skatina sėklų dygimą. Plinta vegetatyviniu būdu bei dauginasi sėklomis, kurios išlieka daigios daugiau nei 80 metų.

Kuršių nerijoje šluotiniai sausakrūmiai buvo sodinami miško pakraščiuose, kvartalinėse, pakelėse, esant palankioms sąlygoms, suveši tankiais sąžalynais. Šluotiniai sausakrūmiai išplitę visoje Kuršių nerijoje, o palvės ruožuose Naglių rezervate sudaro gana tankius sąžalynus bei agresyviai plinta pilkosioe kopose.

Grėsmės. Šluotiniai sausakrūmiai keičia dirvožemio sudėtį (praturtindami azoto junginiais), kadangi sudaro simbiozę su azotą fiksuojančiomis bakterijomis. Daugiausia žalos padaro smėlynų ir sausų pušynų buveinėms, nes sparčiai plisdami jose nustelbia vietinius augalus. Pakitus dirvožemio cheminei sudėčiai, susidaro sąlygos skverbtis azotamėgiams augalams, keičiasi visų organizmų rūšių įvairovė, smėlynų buveinės sunyksta.

Kovos būdai. Siekiant stabdyti savaiminį plitimą sėklomis, vasaros pradžioje reikia nupjauti antžeminę dalį,  tačiau sausakrūmiai dar daug metų nesunyks ir atžels. Veiksmingiausia šluotinius sausakrūmius naikinti juos kasant bei išraunant (geriausia pavasarį).

Pilkosiose kopose plintančio sausakrūmio krūmai (viršuje); gegužės-birželio mėnesiais kviečiame skinti ir puošti namus sausakrūmio geltonais žiedais nudabintomis šakelėmis – ne tik gražu, bet ir prasminga (apačioje)

Uosialapis klevas (Acer negundo) – sparčiai augantis (apie 100 metų išgyvenantis) 10-20 m aukščio medis, savaime paplitęs tik Šiaurės Amerikoje. Europoje šie klevai pradėti auginti XVII a. (daugiausia parkuose). Dabar uosialapis klevas paplitęs visoje Europoje ir daugelyje šalių laikomas invazine rūšimi. Sparčiam jo plitimui didelę įtaką turėjo tai, kad dažnai buvo sodinamas želdynuose. Vaisius lengvai išnešioja vėjas ir vanduo, todėl invaziniai klevai sėkmingai plinta, ypač upių pakrantėse.

Lietuvoje uosialapiai klevai pradėti auginti apie 1930 m., o sulaukėję užregistruoti 1963 m. Dabartiniu metu jis paplitęs beveik visoje šalies teritorijoje ir sustabdyti plitimą labai sudėtinga. Rūšis pernelyg gausi ir dažna bei yra susidaręs labai gausus sėklų bankas dirvožemyje. Neretai sėklų į miškus patenka su neteisėtai atsikratomomis sodų ir daržų atliekomis, ypač su rudenį sugrėbtais lapais.

Uosialapiai klevai aptinkami visoje Kuršių nerijoje. Jie auga grupėmis, sudaro dar izoliuotus židinius, tačiau plinta į gretimas gamtines buveines. Dauguma uosialapio klevo židinių yra prie gyvenviečių ir kelių.

Grėsmės. Uosialapiai klevai sparčiai auga ir sudaro tankius sąžalynus. Tapę vyraujančiais medžiais, jie išstumia vietines augalų rūšis. Nurodoma, kad uosialapių klevų žiedadulkės žmonėms gali sukelti alergiją.

Kovos būdai. Naikinimas iškertant medžius – netinkamas, nes uosialapiai klevai sparčiai atželia ir išaugina daug atžalų. Patikimiausias naikinimo būdas su cheminėmis priemonėmis.

Vėlyvoji ieva (Padus serotina) yra iki 10-20 m aukščio medis, taip pat auga kaip krūmas. Rūšis savaime paplitusi Šiaurės Amerikoje. Europoje vėlyvąsias ievas pradėta auginti XVII a. pradžioje, o XIX a. pabaigoje jas imta sodinti miškuose tikintis, kad bus gaunama vertingos medienos. Spygliuočių miškuose jos buvo sodinamos siekiant sutrukdyti plisti gaisrui. Didelę įtaką šių augalų paplitimui turėjo tai, kad jie buvo sodinami miškuose ir dekoratyviniuose želdynuose. Vėlyvoji ieva dauginasi sėklomis ir plinta šakninėmis atžalomis. Vaisias minta paukščiai, taigi jų sėklos gali būti išnešiojamos labai dideliu atstumu nuo tėvinio augalo.

Lietuvoje vėlyvoji ieva natūralizavosi ir sparčiai plinta miškuose. Labiausiai ji paplitusi pietiniuose ir vakariniuose šalies rajonuose.

Vėlyvoji ieva aptinkama visoje Kuršių nerijos teritorijoje. Rūšis gausiai auga ir sudaro sąžalynus šviesiuose pušynuose, miškų pakraščiuose.

Grėsmės. Buveinėse didėjant vėlyvųjų ievų tankumui, rūšių įvairovė sumažėja ne tik žolių ir samanų, bet ir krūmų bei medžių arduose. Vėlyvosios ievos slopina savaiminį vietinių medžių atsinaujinimą. Visose vėlyvųjų ievų dalyse yra ciano rūgšties, todėl jų nuokritos gali turėti įtakos įvairiems gyvūnams, yra užregistruota gyvulių apsinuodijimo atvejų.

Kovos būdai. Vėlyvąsias ievas galima naikinti mechaninėmis priemonėmis – medžius nukirsti bei išrauti kelmus ir jaunus augalus. Efektyviausias naikinimo būdas – derinti chemines ir mechanines naikinimo priemones.

Varpinė medlieva (Amelanchier spicata) – daug stiebų išauginantis apie 6–8 m aukščio krūmas. Savaime rūšis paplitusi Šiaurės Amerikoje. Europoje varpinė medlieva pradėta auginti XIX a. pradžioje. Ji buvo sodinama dėl valgomų uogų ir kaip dekoratyvinis augalas.

XX a. viduryje Lietuvoje varpinė medlieva buvo sodinama įvairiuose želdynuose kaip naudingas uogakrūmis.  Uogas lesa paukščiai ir toli išnešioja jų sėklas, taip pat ir šaknų atžalomis. Kai kuriose šalies vietovėse varpinė medlieva vadinama korinta.

Grėsmės. Varpinė medlieva plisdama šaknų atžalomis sudaro tankius krūmynus, ypač šviesiuose pušynuose ir miškų pakraščiuose. Varpinių medlievų užkariautose buveinėse kinta apšviestumo sąlygos, dirvožemio sudėtis, pasikeičia vietinių augalų bendrijos.

Kovos būdai. Naikinimas iškertant krūmus netinkamas, nes augalai labai greitai atželia iš kelmų ir išaugina daug šakninių atžalų. Tinkamiausias naikinimo būdas – derinti chemines ir mechanines naikinimo priemones.

Muilinė guboja (Gypsophila paniculata) yra daugiametis žolinis augalas su stora liemenine šaknimi, galinčia prasiskverbti net iki 15 m gylio. Sėklas išnešioja vėjas, kai nulūžusius kerus ridena žemės paviršium (vėjaritis augalas). Rūšis savaime paplitusi Pietryčių Europoje ir Azijoje. Muilinė guboja dekoratyvus augalas, todėl daug kur auginama želdynuose, o sulaukėjusių aptinkama beveik visame pasaulyje. 

Lietuvos pajūryje muilinės gubojos buvo tikslingai veisiamos nuo XIX a. vidurio siekiant, kad augalas giliomis šaknimis sutvirtintų kopas. Jos puikiai sutvirtina pustomą smėlį ir anksčiau tai buvo griežtai saugoma rūšis, o šiuo metu įtraukta į invazinių rūšių sąrašą ir yra naikintina.

Atvirose smėlynų buveinėse muilinės gubojos yra išplitusios visoje Kuršių nerijoje. 

Grėsmės. Muilinės gubojos sudaro tankius sąžalynus, todėl sumažėja tinkamų buveinių plotai augalams, kurie yra prisitaikę augti tik pustomame smėlyje. Plisdama guboja palaipsniui išstumia vietines augalų rūšis taip pat nelieka vietos kitiems atviruose smėlynuose ir judriame smėlyje gyvenantiems organizmams. Muilinė guboja Kuršių nerijoje jau įsitvirtinusi, ir išplitusi todėl prevencinės priemonės turi būti derinamos su naikinimu, kad neatsirastų naujų galimos invazijos židinių.

Kovos būdai. Siekiant išvengti muilinių gubojų plitimo, jas galima šienauti, kad nesunoktų sėklos. Ši priemonė invazinės rūšies nesunaikins, bet sustabdys plitimą. Muilinių gubojų kasimas ir šaknų pakirtimas yra veiksmingiausias naikinimo būdas.

Bitinė sprigė (Impatiens glandulifera) yra vienmetis aukštaūgis, 1–2 m, kartais iki 3 m aukščio augalas storu, sultingu, tuščiaviduriu stiebu. Savaime bitinė sprigė paplitusi Himalajų vakarinėje dalyje. Europoje bitinė sprigė pradėta auginti 1839 m. Jungtinėje Karalystėje. Žemyninėje Europos dalyje pradėjo plisti XX a. pradžioje.

Lietuvoje bitinės sprigės ilgą laiką buvo auginamos gėlynuose, sulaukėjusių individų pasitaikydavo pavieniui. Rūšis sparčiai plisti pradėjo paskutiniame XX a. dešimtmetyje.

Tikėtina, kad Kuršių nerijoje bitinė sprigė išplito iš gėlynų. Aptinkama visoje nerijoje, sudaro lokalius židinius.

Grėsmės. Bitinės sprigės sparčiai auga ir sudaro didelius, tankius sąžalynus, todėl buveinėse sumažėja vietinių augalų rūšių įvairovė, keičiasi gamtinių buveinių sudėtis. Bitinės sprigės labai greitai plinta, o sėklos ilgai išlieka gyvybingos dirvožemyje.

Kovos būdai. Augalus nuolat išraunant (nupjaunant) žydėjimo pradžioje, jų populiacijas galima sunaikinti per kelerius metus, kai visiškai išsieikvos dirvožemio sėklų bankas. Kontrolė ir naikinimas privalo būti vykdomi nuosekliai ir sistemingai bent kelerius metus iš eilės, kol iš sėklų nustos dygti nauji augalai. 

Smulkiažiedė sprigė (Impatiens parviflora) yra vienametis augalas, savaime paplitęs Centrinės Azijos kalnuose. Kaip svetimžemis augalas ji plačiai paplitusi daugelyje Europos šalių. Pirmiausia šių augalų buvo aptikta greta botanikos sodų, kurių kolekcijose jie buvo auginami. Nuo XIX a. vidurio jie pradėjo sparčiai plisti miškuose.

Lietuvoje smulkiažiedės sprigės iki XX a. vidurio buvo retos, o sparčiai plisti pradėjo nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio vidurio. Dabar rūšis plačiai paplitusi visoje šalyje ir yra vienas iš dažniausių miškuose aptinkamų invazinių augalų. Didžiausią įtaką rūšies plitimui Europoje turėjo žmonių veikla. Manoma, kad labiausiai šio augalo išplitimą lėmė miškuose naudojamos transporto priemonės (sėkloms prilipus prie ratų).

Smulkiažiedė sprigė paplitusi visoje Kuršių nerijoje vidutinio drėgnumo ir drėgnuose mišriuose ir lapuočių miškuose, eglynuose, rečiau pušynuose.

Grėsmės. Smulkiažiedės sprigės auga gerai apšviestose vietose, bet puikiai pakenčia ir ūksmę. Jos gali augti net ten, kur žemės paviršių pasiekia tik 5 proc. Saulės šviesos. Dėl to šie augalai geba užimti miškuose susidariusias laisvas ekologines nišas – plotus, kuriuose žolinių augalų danga sunaikinta arba jos nėra dėl šviesos stygiaus. Miškuose smulkiažiedės sprigės konkuruoja su žoliniais augalais ir dažnai tampa vyraujančia žolių ardo rūšimi. 

Kovos būdai. Kadangi rūšis labai išplitusi, veiksmingų ir paprastų kovos priemonių su miškuose augančiomis smulkiažiedėmis sprigėmis nėra. Tose teritorijose, kur būtina apsaugoti biologinę įvairovę arba vertingas buveines, pakankamai efektyvi kontrolės priemonė – dažnas augalų pjovimas (išrovimas), neleidžiant, kad susidarytų ir subręstų sėklos. 

Ilgakotis lakišius (Bidens frondosa) yra vienmetis 10–150 cm, aukščio gausiai šakotas augalas. Savaime rūšis paplitusi Šiaurės Amerikoje. Europoje ilgakotis lakišius pirmą kartą užregistruotas Prancūzijoje 1762 m. Augalas į Europą pateko atsitiktinai. Kibūs lakišių vaisiai prisitaikę, kad juos platintų sausumos gyvūnai, vandens paukščiai ir žmonės. Vaisius toli išnešioja vandens srovės.

Lietuvoje pirmą kartą ši rūšis aptikta 1982 m. Kaune, Nemuno pakrantėse. Lietuvoje jie paplitę visose Nemuno ir Kuršių marių pakrantėse, plinta kitomis į Nemuną įtekančiomis (Neries, Nevėžio, Šventosios ir kt.) upėmis. Per pastarąjį dešimtmetį išplito kai kurių ežerų pakrantėse.

Aptinkamas visoje Kuršių nerijoje drėgnose, nendrėmis neapaugusiose buveinėse prie marių.

Grėsmės. Ilgakotis lakišius, palyginti su savaiminių rūšių lakišiais, mažiau reiklus dirvožemio drėgnumui, todėl gerai auga ir gana sausose vietose. Ilgakočiai lakišiai sparčiai auga ir suformuoja gana tankius sąžalynus, konkuruoja su vietiniais žoliniais augalais ir dažnai tampa vyraujančia rūšimi. 

Kovos būdai. Siekiant išvengti tolesnio rūšies plitimo, rekomenduojama sąžalynus nuolat nupjauti (visą vasarą ne rečiau kaip kas mėnesį) ir neleisti subrandinti sėklų. Jeigu ilgakočių lakišių nedaug, juos galima išrauti prieš žydėjimą arba jo pradžioje. Nupjautą žolę, jeigu nesusidariusios sėklos, galima panaudoti kompostui.

Tikslių duomenų kada aukštoji rykštenė (Solidago altissima) pradėta auginti Europoje nėra, nes ilgą laiką ši rūšis nebuvo skiriama nuo kanadinės rykštenės (Solidago canadensis). Savaime rykštenės paplitusios Šiaurės Amerikoje. Kaip dekoratyvinis augalas kanadinė rykštenė (plačiąja prasme) Anglijoje pradėta auginti 1645 m., Vidurio Europoje – 1736 m. Labiausiai želdynuose ji paplito XIX a. ir netrukus buvo aptikta sulaukėjusių augalų. 

Lietuvoje sulaukėjusi aukštoji rykštenė pirmą kartą rasta 1983 m. Radviliškyje. Rūšies plitimui didžiausią įtaką turėjo tai, kad ji plačiai auginama, o subrendusius vaisius plačiai išnešioja vėjas. Rykštenės kaip svetimžemiai augalai, plačiai paplitę visoje Europoje.

Kuršių nerijoje aptinkamos lokalios populiacijos.

Grėsmės. Rykštenė yra šviesomėgis augalas, todėl dažniausiai įsikuria atvirose buveinėse, bet gali augti krūmynuose, šviesiuose miškuose. Sudaro didelius sąžalynus, kai kuriose bendrijose tampa vyraujančiu augalu, nustelbia vietines rūšis. Įsikūrus kanadinėms rykštenėms, kinta rūšių įvairovė – daugelis konkurencijai neatsparių augalų išnyksta.

Kovos būdai. Siekiant užkirsti kelią tolesniam plitimui, susidariusius sąžalynus būtina nupjauti, kad augalai nustotų plisti sėklomis. Antžeminės dalies pjovimas rykštenių nesunaikina, bet augalai nusilpsta ir juos lengviau sunaikinti kitomis priemonėmis. Taip pat augalai naikinami juos iškasant.

Dygliavaisis virkštenis (Echinocystis lobata) – vienmetis apie 3–8 m ilgio laipiojančiuosius stiebus išauginantis žolinis augalas. Prie atramos – medžių ir krūmų, tvirtinasi šakotais ūseliais. Rūšis savaime paplitusi beveik visoje Šiaurės Amerikoje. Dygliavaisis virkštenis, atvežtas į Europą ir pradėtas auginti kaip dekoratyvinis augalas XIX a. pabaigoje, netrukus buvo aptiktas sulaukėjęs. Dabar aptinkama beveik visoje Europoje.

Lietuvoje pirmą kartą sulaukėjusių jų aptikta 1987 m. ir dabartiniu metu vandens telkinių pakrantėse paplitusi beveik visoje šalies teritorijoje.

Kuršių nerijoje dygliavaisis virkštenis paplitęs lokaliai.

Grėsmės. Dygliavaisiai virkšteniai vandens telkinių pakrantėse sudaro raizgius sąžalynus. Dėl šviesos trūkumo vietiniai augalai  neatlaiko konkurencijos, bendrijos ima degraduoti, jose smarkiai sumažėja ne tik augalų, bet ir kitų organizmų biologinė įvairovė.

Kovos būdai.  Dygliavaisių virkštenių gausumą galima reguliuoti išraunant jaunus augalus bei šienaujant žydėjimo pradžioje ir neleidžiant subrandinti sėklų.

Tankiažiedė rūgštynė (Rumex confertus) yra daugiametis 60–150 cm aukščio, stambius kerus sudarantis augalas su storais, šakotais šakniastiebiais. Savaime paplitusi Europos pietryčiuose ir Vakarų Azijoje. Vidurio ir Šiaurės Europoje tankiažiedė rūgštynė pradėjo plisti XIX a. pabaigoje, manoma, kad pateko atsitiktinai su žemės ūkio produkcija.

Lietuvoje tankiažiedė rūgštynė yra plačiai paplitęs ir toliau plintantis invazinis augalas. Sparčiausiai plito XX a. viduryje, ypač upių slėniais. 

Kuršių nerijoje aptinkama lokaliai.

Grėsmės. Tankiažiedė rūgštynė yra stipriomis konkurencinėmis savybėmis pasižymintis augalas. Dažnai auga pavieniais kerais, bet kartais sudaro beveik grynus, didelius plotus užimančius tankius sąžalynus. Tankiažiedės rūgštynės stelbia vietinius, ypač žemaūgius, pievų augalus.

Kovos būdai. Siekiant kontroliuoti rūšies plitimą, pievos šienaujamos, kad nebūtų subrandintos sėklos. Augalai naikinami juos iškasant. 

Šiaurinis šemenis (Phalacroloma septentrionale) yra dvimetis 50–130 cm aukščio augalas. Dauginasi sėklomis, kurios susidaro apomiksės būdu, t. y. be apvaisinimo. Ši rūšis savaime paplitusi Šiaurės Amerikoje. Europoje šiaurinis šemenis pirmą kartą pastebėtas XVIII a., manoma, kad jis paplito iš botanikos sodo. Dabar aptinkama daugelyje Vakarų Europos šalių.

Lietuvoje šiaurinis šemenis buvo auginamas gėlynuose, pirmą kartą sulaukėjęs užregistruotas 1931 m. Kaune. Iki 1980 m. rūšis šalyje buvo labai reta. Dabartiniu metu šiaurinis šemenis yra labai dažnas ir aptinkamas visoje Lietuvoje sausose ir vidutinio drėgnumo atvirose buveinėse.

Grėsmės. Tikslių duomenų apie rūšies poveikį vietiniams augalams nėra, tačiau neabejojama, kad labai tankiai augantys šiauriniai šemeniai konkuruoja su vietiniais, ypač sausoms pievų buveinėms būdingais augalais. 

Kovos būdai. Siekiant užkirsti kelią tolesniam šiaurinių šemenių plitimui, augalus reikia šienauti ir neleisti subrandinti sėklų. Naikinant nedideliuose plotuose augalus galima išrauti žydėjimo pradžioje.

Gausialapis lubinas (Lupinus polyphyllus) yra daugiametis 60–110 cm aukščio, kerus sudarantis augalas su storais šakniastiebiais. Rūšis savaime paplitusi vakarinėje Šiaurės Amerikos dalyje. Į Europą gausialapis lubinas buvo atvežtas 1826 m. Greitai paplito po visą Europą, nes buvo auginamas kaip dekoratyvinis augalas, sėjamas gyvūnų pašarui ar dirvožemiui pagerinti.

Lietuvoje pirmą kartą sulaukėjusių gausialapių lubinų aptikta 1931 m. Labiausiai paplito XX a. pabaigoje, kai atsirado daug nenaudojamos žemės plotų – apleistų pievų ir dirbamųjų laukų. Dabar lubinai paplitę visoje šalyje, vietomis sudaro didelius sąžalynus ir yra vyraujantys bendrijų augalai.

Kuršių nerijoje aptinkamas lokaliai, gausių populiacijų nesudaro.

Grėsmės. Gausialapiai lubinai sudaro simbiozę su azotą fiksuojančiomis bakterijomis, todėl keičia dirvožemį – papildo azoto junginių. Plotuose, kuriuose įsiveisia gausialapiai lubinai, išnyksta konkurencijai neatsparūs vietiniai augalai.

Kovos būdai. Siekiant stabdyti gausialapių lubinų plitimą bei juos naikinti, augalai šienaujami (kad nesubrandintų sėklų) ir iškasami. 

Kanadinė elodėja (Elodea canadensis) – daugiametis, visiškai paniręs vandens augalas, šakotu iki kelių metrų užaugančiu stiebu. Kanadinė elodėja savaime paplitusi Šiaurės Amerikoje. Ji kaip akvariuminis augalas Europoje pradėtas auginti XIX a. pirmojoje pusėje ir atsitiktinai pateko į vandens telkinius bei išplito po visą Europą. Dabartiniu metu kanadinė elodėja yra užėmusi visas tinkamas buveines. Rūšis Europoje sėklų nesubrandina, nes auga tik moteriškieji individai, tačiau lengvai dauginasi vegetatyviniu būdu. Elodėjos žiemojančius pumpurus arba stiebo dalis vanduo nuneša į naujas vietas. 

Lietuvoje pirmieji šios rūšies augalai registruoti 1884 m. Dabar šalyje, kaip ir visoje Europoje, rūšis visiškai natūralizavusi ir plačiai paplito ir aptinkama beveik visuose jai augti tinkančiuose vandens telkiniuose – taip pat ir Kuršių mariose. 

Grėsmės. Kanadinės elodėjos greitai sudaro vienarūšius sąžalynus, kurie neleidžia šviesai pasiekti kitų vandenin panirusių augalų, todėl yra nustelbiami vietiniai augalai. Vis tik yra nustatyta, kad elodėjos kenkia tik tada, kai sudaro tankius sąžalynus. Jeigu auga su kitomis rūšimis, aiškaus neigiamo poveikio nedaro.

Kovos būdai. Tam tikruose vandens telkiniuose (pvz., tvenkiniuose) elodėjų gausumą galima kontroliuoti naudojant žolėdes žuvis (pvz., baltuosius amūrus). Elodėjas iš vandens galima išgraibstyti, tačiau tekančio vandens telkiniuose metodas netinka ‒ augalų dalis gali išnešioti srovės.

Paskutinė atnaujinimo data: 2021-04-26